Prieš 23 metus patikėjau Kristumi kaip savo Viešpačiu. Pamenu, kaip vieną vakarą svečiuose apsilankė draugė, kuri liudijo, kad įtikėjo Jėzumi kaip gyvenimo Viešpačiu. Tuomet pagalvojau: „Baigta, praradau draugę...“, mat laikraštyje buvau skaičiusi apie daug šurmulio tuomet sukėlusią bažnyčią.

Galbūt atrodo, kad laukti yra lengva, tačiau tai viena iš sunkiausių pamokų, kurios krikščionis kareivis mokosi ilgus metus. Dievo kariams daug lengviau sparčiai žygiuoti nei ramiai stovėti.

„Jis pasigailės mūsų, sunaikins nusikaltimus ir paskandins jūros gelmėse visas mūsų nuodėmes“(Mch 7, 19).

„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta?“
< … > Jėzus jam atsakė: „ … iki septyniasdešimt septynių kartų“.
Mato 18, 21-22

„Imkite ant savo pečių mano jungą...“ (Mt 11, 29).

Įtakingi ir privilegijų turintys žmonės, tokie kaip aš, iš prisikėlimo tikisi lengvos naudos. Būnant valdžioje lengva manyti, kad sunkusis darbas jau atliktas, o mes tiesiog džiaugiamės jo vaisiais.

„Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio <...>“
Apreiškimo 21, 23

„Jis [Jėzus] dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi.“ Jis užsuko ir pasiliko su jais.“ (Lk 24, 28–29)

„Į Tavo rankas pavedu savo dvasią. Tu išgelbėjai mane,
Viešpatie, tiesos Dieve!“
Psalmių 31, 5

Teisiųjų išgelbėjimas eina nuo Viešpaties; Jis jų tvirtovė sunkumų metu.
Psalmė 37, 39