Titulinis / Tikėjimas ir mokinystė / Refleksijos

Kam neigti?

„Jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos.“ 1 Jn 1, 8

Guodėjas – Šventoji Dvasia

Šiame amžiuje yra gausiai išliejama Šventoji Dvasia. Jėzus pradžiugino mus ne pats pasilikdamas su mumis, kaip netrukus bus, bet atsiųsdamas Šventąją Dvasią – Ji nuolatos gyvena mumyse ir yra Bažnyčios Guodėja.

Pašauk, ir Aš ateisiu

O Dieve mano, kaip sunku...
Kaskart vis rūpesčiai ir bėdos.
Vos imu stotis, vėl krentu,
Širdis neranda ramios vietos...

Griežtas atsisakymas

„Danielius (...) tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo Dievui...“ (Dan 6, 10)

Reikalingas Gelbėtojas

Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo (Romiečiams 3, 23–24).

Atviras prieš Dievą

„Tada išpažinau Tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, – ir Tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Psalmė 32, 5).

Kas svarbiau – vaisiai ar šaknys?

Vienas ryškus skirtumas tarp mūsų tėvų tikėjimo, kaip jie jį suprato, ir to paties tikėjimo, kaip jį supranta ir kaip juo gyvena jų vaikai, yra tas, kad tėvams labiau rūpėjo šaknys, kai tuo tarpu šių dienų jų palikuonims kur kas labiau, regis, rūpi vaisiai.

Dalintis mūsų tikėjimu

„Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu.“ (1 Kor 2, 4)

Ištikimybė

„<...> Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai,
iš kurios buvo išvaręs septynis demonus“
Morkaus 16, 9

Dievo jėga

„Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!“ (Ps 121. 2)