VIEŠPATS pasistatė sostą danguose, ir Jo karališka galybė visa valdo (Psalmynas 103, 19).

Jis su manimi vaikščiojo ramybėje ir tiesoje [...] (Malachijo 2, 6).

Dieve, Tu mano Dievas, Tavęs aš ieškau; mano siela Tavęs ilgisi. [...] Tavo ištikimoji meilė brangesnė man už gyvastį (Psalmynas 63, 2. 4).

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Evangelija pagal Joną 3, 16).

Ateik, prašau – tik vieno nepalik,
kaip pakelės akmuo Tavęs šaukiuos,
ir kad išgirsi vėl mane, tikiuos –
juk priglaustas buvau nesyk

Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę Jį, <…> mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: „Tai šmėkla!“
Mato 14, 25-26

Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.
2 Timotiejui 1, 7

„VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis?“ (Psalmynas 27, 1)

Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška <...>. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė.
Kolosiečiams 3, 5-6

„Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus...“ (Patarlių 29, 25)