Uždeki viltį, Viešpatie, kai nėr vilties,
kai tokios sunkios užsklęstos vienatvės durys –
ir vėjas alkanas šaltoj širdies pašiūrėj
pažadina tamsius šešėlius praeities.

Nėra nieko ypatingesnio ir brangesnio nei laikas, kurį tėvas ar motina praleidžia kovodami maldoje ir išsakydami Dievui rūpestį dėl savo vaiko.

Kaip Adomas ir Ieva rojuje, galime slėptis, slėpdami savo nuodėmės gėdą (Pr 3, 10), arba apsimesti, kad nieko neįvyko. Tačiau Biblija mus ragina elgtis visiškai priešingai – bėgti pas Dievą prašyti gailestingumo ir atleidimo.

Gebėjimas įžvelgti kituose geriausia yra reikšmingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, paprastai žmonėse matome tai, ką tikimės juose įžvelgti. Antra, dažniausiai jie ir pakyla tik iki tos mūsų iškeltos lūkesčių kartelės.

„...o ištvermė tesubręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys“ (Jok 1, 4).

Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur man ateina pagalba.
Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!

„Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė su išgydymu po jos sparnais. Jūs išeisite ir šokinėsite kaip išleisti iš tvarto veršiukai. “
Malachijo 4, 2

„Dievas yra mano išgelbėjimas. Aš Juo pasitikiu ir nebijau...“
(Izaijo 12, 2)

Išmintingieji bus sugėdinti, išgąsdinti ir pagauti. Jie atmetė VIEŠPATIES žodį, tai kur jų išmintis? (Jeremijo 8, 9).

„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.“
Hebrajams 1,1-2