Palyginime apie sūnų palaidūną randame net ne vieną, o keletą gyvenimo pamokų. Ir viena iš jų tokia: nenumok ranka į žmogų ir nenusigręžk nuo to, kad ir kaip blogai viskas būtų jo gyvenime.
Mes per daug greitai nuleidžiame rankas ir pasiduodame. Kodėl?

Mes esame pažinę ir įtikėję meilę, kuria Dievas mus myli (1 Jono 4, 16).

„Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“. Apd 16, 30-31

Ačiū Dievui už kalėdinį laikotarpį, primenantį mums, dėl ko Jėzus atėjo į šią žemę – kad apšviestų nuodėmės skleidžiamą tamsą ir iš savo malonės išgydytų žmogų.

Mūsų ribotas žmogiškas supratimas nepajėgia suvokti Dievo meilės. Bet tai nesukliudė Dievui atsiųsti Jėzaus į žemę.

Dievas, kurį garbiname, turi emocijas. Jis yra meilė, ir Jis pasirinko apreikšti savo meilę mums. Kai Adomas su Ieva nuo Jo nusigręžė, Jis ieškojo žmonių, tautos, kuri mylėtų Jį ir kur Jis galėtų apsigyventi.

Netrukus minėsime Jėzaus gimimą. Tačiau kiek pasaulio lyderių pastebės ryšį tarp šių dienų įvykių ir To, kurio gimtadienį švęsime?

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.” (1 Jono 1, 9)

„Juk mes bejėgiai prieš šią pulti ateinančią didžiulę kariauną! Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys žvelgia į tave.” 2 Metraščių 20, 12

Krikščioniui būtina gyvybės jėga. Toks jau gyvybės dėsnis: per Šventąją Dvasią Dievas turi įkvėpti mums gyvenimą, kitaip negalėsime būti Viešpaties medžiai.