Pragaištis buvo visuotinė: neišsigelbėjo nei turtuoliai, nei vargšai. Mokyti ir beraščiai, žavūs ir pasibjaurėtini, religingi ir bedieviai, seni ir jauni - visi paskendo kartu.

Ten, kur nėra kelio, Jis nutiesia kelią ir paėmęs už rankos veda toliau... Tad kaipgi nešlovinti Viešpaties, kuris ištikimas per amžius?!

„Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, – ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.“ (Ps 32, 5)

Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kurių gyvenimas alsuoja meile, sukūrė mus bendrystei su Juo. Tačiau mes, žmonės, pasirinkome kitokį gyvenimą – tokį, kuris sukasi tik aplink mus pačius.

„VIEŠPATS artimas kiekvienam, kas Jo šaukiasi, visiems, kas nuoširdžiai Jo trokšta.”
Ps 145,18

Žmogus, sutikęs Dievą, nebeieško nieko daugiau – jis jau yra radęs. Jis neieško šviesos, nes jį jau apšvietė Šviesa. Jo religija nėra grįsta nuogirdomis. Jis pats nėra kopija, o kuo tikriausias originalas iš pirmų Šventosios Dvasios rankų!

Laikas sustoja kančios, sukrėtimų, priešiškumo ir vargo verpetuose. Rodos, skausmo naktis niekada nepraeis, o ryto ir naujos dienos viltis nebeišauš.

Palinkėsiu atgimti iš naujo
Ir atrasti, ko dar neradai.
Lai tau bus apsauga Jėzaus kraujo
Ten, kur tu, kur šeima ir namai.

Jėzus labai daug kalbėjo apie tiesą. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai tas žodis minimas Evangelijoje pagal Joną. Įdomu tai, kad kalbėdamas apie tiesą, Jėzus siejo ją su savo asmeniu.

Atrodo, nepakelsiu kasdienybės pilkumos –
Už lanko taip nyku ir šalta,
Bet Tu tiesi man savo ranką –
Esi šalia, kai akys apsiblausia nuo tamsos...