121 psalmės vertė glūdi ne gamtos išaukštinime, o vaizduojamame kontraste tarp gamtos ir malonės. Psalmės autorius anaiptol nesumenkina gamtos ir jos grožio, tiesiog pastebi jos ribas ir skelbia, kad išgelbėjimo natūraliame arba gamtos pasaulyje žmogus neras.

Apaštalas Paulius atvirauja apie savo vidines būsenas. Baimę ir silpnumą jis patyrė atvykęs į Korintą, kai ten skelbė Evangeliją.

Deramai suprastas tikėjimas nėra moralinio elgesio pakaitalas, o veikiau priemonė jam pasiekti.
Medis juk nėra vaisius, tačiau be jo neužaugtų ir vaisius.

Krikščionis darbininkas privalo būti pasirengęs sutikti Jėzų visur ir visada. Tai nelengva, kad ir kokia būtų mūsų patirtis.

Dovydas ne kartą buvo atsidūręs tokiose situacijose, kai vos begalėdavo tverti. Jis rašo: „Prarasčiau ryžtą; netekčiau drąsos, jei netikėčiau, kad matysiu Viešpaties gerumą gyvųjų žemėje“ (Psalmynas 27, 13; K. B. vert. su papildymu).

Neseniai įtikėjęs Jėzų vyras labai norėjo skaityti Bibliją. Tačiau dėl nelaimingo atsitikimo jis prarado regėjimą ir abi rankas.

Bičiuli, jei grieži ant ko nors dantį ir neįstengi atleisti, žinok, kad šitaip kenki pats sau. Jėzus atėjo išvaduoti belaisvių (žr. Luko 4, 18). Tai Jis padarė išreikšdamas savo meilę per mirtį ant kryžiaus.

Pamokantis rašytojas sudarė gedulingą sąrašą visų „pagerbimų“, kuriais apakinti žmonės apdovanojo savo ilgai lauktą Karalių.

Kartais Dievas paprašys tavęs atlikti ką nors tokio, ką sunku suprasti. Pavyzdžiui, štai Jėzus, kam nors tave užgavus per vieną skruostą, liepia atsukti kitą (žr. Mato 5, 39). Sunku visa tai suprasti...

Netikiu, kad įsižeidusi dvasia galėtų pasilikti mylinčioje širdyje. Daugybėje konferencijų ir per šimtus pokalbių daug kartų esu girdėjęs žmones sakant: „Mane piktina tai ir tai...“ „Jaučiuosi įsižeidęs dėl to ar ano.“ Tačiau tokių žodžių nesu girdėjęs iš lūpų žmogaus, sąmoningai pasirinkusio gyventi Kristaus pergalėje!