...PALAIMINTI namai, šeima,
kur Viešpaties ramybė, santaika gyvena,
kur vienas kitą meile laimina ir vyras, ir žmona.
Palaiminti vaikai, kai turi besimeldžiančius tėvus – šie dienąnakt širdim juos mena.

Paulius pamoko per savo gyvenimo pavyzdį, kad krikščionys turi būti gabūs gyventi pakenčiant, jei reikia, skurdą, įveikiant, jei taip nutinka, gerovės ir pertekliaus atnešamus išmėginimus.

Kartais susidaro įspūdis, kad niekas nepasikeis. Užsitęsus sunkumams gali atrodyti, kad maldos atsimuša tarsi žirniai į sieną. Galbūt šiandien tu kaip Dovydas šauki: „Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai mane užmirši?“ (Psalmynas 13, 2).

Jobo paguodos šaltinis slypėjo tame trumpame žodelyje – mano: mano Atpirkėjas, o tiksliau – mano Atpirkėjas gyvas. O, kaip šlovinga glaustis prie gyvojo Kristaus! Reikia turėti Jame savo dalį, kad galėtume Juo džiaugtis.

Aš pasiilgstu tų namų,
Brangios mamos, kur vardu šaukė,
Dar žolės kvapo, sutemų,
Kai ginėm karvę iš palaukės.

Mano vaike, paklusk Mano žodžiams. Neklaidžiok netikėjime ir tamsoje, bet leisk Mano žodžio šviesai nušviesti tavo taką.

Šlovė Dievui [...], kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai... (1 Petro laiškas 1, 3).

Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi... (Laiškas efeziečiams 2, 4–5).

Po Jėzaus kryžium atrandu
Gaivinantį pavėsį
Sausros išgraužtoj dykumoj,
Tarp apleistų griuvėsių.

„O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš to išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ (Mt 10, 33)