Nuo Dievo nieko nenuslėpsime. Išpažinti savo nuodėmes – tai nereiškia pasakyti Dievui, ką padarėme. Jis ir taip žino. Išpažinti Dievui nuodėmes – vadinasi, nuolankiai ir paprastai sutikti su Juo, kad mūsų veiksmai buvo neteisingi.

Nuostabu, kad Jėzus Kristus neatėjo be Tėvo leidimo, įgaliojimo, pritarimo ar pagalbos. Tėvas Jį atsiuntė, kad taptų žmonių Gelbėtoju. Nors Trejybės Asmenys yra atskiri, garbę už savo išgelbėjimą arba bent jau begalinį gerumą dažniau priskiriame Kristui nei Tėvui. Tai didžiulė klaida.

Mūsų gyvenimo įvykiai gali keistis, tačiau vienas dalykas yra tikras: įvykus įvairiausiems netikėtumams, Dievas nė minutėlei nepaliks mūsų. Jis – vienintelis, kuris lieka nekintantis per visą gyvenimą.

„Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?” 1 Kor 15, 55

Kokia bebūtų tavo reikmė, Biblijoje visada rasi ją atitinkantį pažadą. Gal esi nusilpęs ir pavargęs, nes tavo kelias duobėtas? Štai pažadas – „Jis suteiks jėgų pavargusiam“.

Kai jautiesi nuo visų atskirtas, apleistas, nesuprastas ar nepageidaujamas, atmink, kokia didžia meile tave pamilo Jėzus. Jis visuomet traukia tave prie savęs, į savo artumą, siekdamas priminti, kaip stipriai Jam rūpi.

Daugelis, paklausti kaip suvokia išgelbėjimą, atsakytų: „Tai reiškia būti išgelbėtam iš pragaro ir patekti į dangų“. Tai viena iš išgelbėjimo pasekmių, bet toli gražu ne vienintelė.

Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.( Jn 14,27)

Dievo Sūnaus gimimas kuklioje prakartėlėje mus atveda į ypatingą kalėdinį laiką. Tarytum vingiuotu ir apsnigtu kaimo keliu atvykstame į savo vaikystės kaimą, kuriame esame laukiami. Žinome, mylinčios širdys mus priims į šiltus namus.

„O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kas panašus į tave? Galingas Tu, VIEŠPATIE, ir visur ištikimas.” Ps 89, 9