Sielos žiema tikrai nėra malonus metas. Jei tu kaip tik išgyveni šį laikotarpį, tau skaudu, bet gali guostis tuo, kad tokią būseną sukelia Viešpats.

„Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.” Rom 12, 1

Jis niekada nesikeičia, nesikeičia Jo esmė, charakteris, tikslas. Jame „nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi“ (Jok 1, 17).

Neišsipildžiusios svajonės gali sukelti nusivylimą, tačiau mūsų ribota ateities vizija niekada neprilygs visą žinančiam Dievui.

Nemanykite, kad jus nuo Dievo skiria didelis atstumas: Jis esąs didžiųjų laiptų viršuje, o jūs stovįs ant apatinės pakopos. Kadangi Dievas yra Dvasia, Jis šalia jūsų. Pats Dievas yra mūsų pastogė. Pats Dievas yra mūsų mūrai. Ir pats Dievas yra mūsų pamatas.

Viešpats Jėzus taip myli savo žmones, kad kiekvieną dieną daro dėl jų daugybę dalykų, prilygstančių purvinų kojų plovimui: pakenčia niekingiausius jų veiksmus, jaučia giliausią jų liūdesį, girdi menkus norus ir atleidžia visas nuodėmes.

Dievo mintys – tai ne mūsų mintys, jos visiškai kitokios. Mūsiškės nė iš tolo joms neprilygsta.
Mes galvojame: „Kad tik išsaugočiau sveikatą!“.
Dievas mąsto: „Gelbėk visų pirma savo sielą“.

„Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.“ (Jokūbo 4, 7)

Pasak Jėzaus, mūsų sprendimai turi poveikį nematomam pasauliui. Panašiai kaip grojant pianinu klavišų judesiai, perduodami plaktukėliams, priverčia skambėti instrumento stygas, taip ir mūsų veiksmai žemėje paliečia klavišus, kurie išjudina plaktukėlius, o šie savo ruožtu suvirpina dangiškojo pianino stygas.

Dievas pasiryžo apsireikšti žmogaus kūne.
Mirusį Lozorių išeiti iš kapo pašaukė žmogaus lūpos. Raupsuotąjį lietusių rankų panagėse buvo nešvarumų. Pėdos, kurias savo ašaromis nuplovė moteris, buvo surambėjusios nuo vaikščiojimo ir dulkėtos.