Taip, Viešpatie, Tu tikrai pažinai mane, kai buvau kritęs, ir vis dėlto išsirinkai mane. Kai buvau pasibjaurėtinas ir nekenčiau pats savęs, Tu priėmei mane kaip savo vaiką ir išpildei visus mano norus.

Tikriausiai kiekvienas mūsų pasvajojame, kad mūsų šeima būtų panaši į tą idealią šeimą iš knygos su paveikslėliais. Mes viliamės, kad mūsų artimiausieji taps mūsų geriausiais draugais. Jėzus tokių lūkesčių nepuoselėjo.

„Vieną naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk!“
Apaštalų darbų 18, 9

„Jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos.“ 1 Jn 1, 8

Šiame amžiuje yra gausiai išliejama Šventoji Dvasia. Jėzus pradžiugino mus ne pats pasilikdamas su mumis, kaip netrukus bus, bet atsiųsdamas Šventąją Dvasią – Ji nuolatos gyvena mumyse ir yra Bažnyčios Guodėja.

O Dieve mano, kaip sunku...
Kaskart vis rūpesčiai ir bėdos.
Vos imu stotis, vėl krentu,
Širdis neranda ramios vietos...

„Danielius (...) tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo Dievui...“ (Dan 6, 10)

Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo (Romiečiams 3, 23–24).

„Tada išpažinau Tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, – ir Tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Psalmė 32, 5).

Vienas ryškus skirtumas tarp mūsų tėvų tikėjimo, kaip jie jį suprato, ir to paties tikėjimo, kaip jį supranta ir kaip juo gyvena jų vaikai, yra tas, kad tėvams labiau rūpėjo šaknys, kai tuo tarpu šių dienų jų palikuonims kur kas labiau, regis, rūpi vaisiai.