„Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu.“ (1 Kor 2, 4)

„<...> Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai,
iš kurios buvo išvaręs septynis demonus“
Morkaus 16, 9

„Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!“ (Ps 121. 2)

Mes esame didelio žygio dalyviai – kopiame į kalną. Uola aukšta, ir kopimas reikalauja pastangų. Pirmąjį žingsnį žengėte tada, kai išpažinote Kristų esant Dievo Sūnų.

Krikščionis niekuomet neturėtų lengvabūdiškai mąstyti ar kalbėti apie netikėjimą, nes Dievui labai nepatinka, kai Jo vaikas nepasitiki Jo meile, tiesa ir ištikimybe. Kaip galime Jį liūdinti, abejodami Jo visa palaikančiu gailestingumu?

Stipriai įsikibk į Dievo žodį – prisitvirtink tarsi laivas inkaru. Kad ir kokios audros kiltų, Jo tiesa visuomet išlieka stabili, tvirta ir nugalinti.

„Tu buvai man pagalba, todėl aš džiūgausiu Tavo sparnų pavėsyje. Mano siela įsikibo į Tave; Tavo dešinė palaiko mane.“ (Ps 63, 7-8)

Ir kas, kad debesys pilki
Grėsmingai slenka per padangę,
Raudonai skaisčia ugnimi
Viltingai saulė jūron žengia...
Ir pagrobia visus žvilgsnius
Ne debesų pilkumas -
Raudonai skaisčia ugnimi
Nušvitęs saulės rūbas...

Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jono 1, 9).

Žmogus nesprendžia, kada jam į šį pasaulį ateiti ir kada iš jo išeiti. Tačiau jis renkasi, ką po savęs paliks. Ką tu paliksi? Už ką tave minės ateities kartos?