Nepamiršk, kad Tėvas žino tavo gyvenimą nuo pat pradžios iki pabaigos ir parengė tau konkretų planą, konkrečių užduočių, kurias turėsi įgyvendinti. Suvokdamas tai nepulsi stačia galva į nežinią, bet palauksi Jo nukreipimo.

Aš ieškojau Tavęs, neradau,
Nors buvai, Tu buvai taip arti.
Aš bijojau ir kartais verkiau,
Nes Tavęs nejutau dar širdy.

Tuščias Jėzaus kapas – tai gražus priminimas, kad visa, ką Dievas tau pažadėjo, yra tiesa ir būtinai išsipildys. Niekas – net kapas – neužkirs Jam kelio ir nesukliudys ištesėti tau duoto žodžio (žr. Izaijo 55, 11).

Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“ (1 Petro‬ 2, 24‬).‬‬‬

Kristus atėjo į žemę dėl vienos priežasties: atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už jus, už mane – už mus visus. Jis pasiaukojo, kad visiems mums sutiektų dar vieną galimybę. Jis būtų padaręs bet ką, kad tai pasiektų.

Jėzus puikia supranta, kaip tu jautiesi, - net šią akimirką! Jam nesvetimi tavo vargai, o net labai pažįstami. Atmetimas, išdavystė, netektis, sielvartas, fizinis skausmas – Jis visa tai irgi patyrė. Kai tave užgriūna bėdos, Jis gaili ir atjaučia tave (žr. Mato 9, 36).

Šiandien - jūra pašėlus putoja,
Verčiasi kūliais,
Šoka į viršų...
Žvilgsnis mano pabėgęs į tolį
Tavo ramybės negali užmiršti...

Kai du angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose (Pr 19, 1). Lotas buvo patriarcho Abraomo sūnėnas. Jis kartu su dėde bei namiškiais paliko Haraną ir iškeliavo į Kanaano žemę paklusdamas Dievo kvietimui, kurį išgirdo Abraomas.

Jei mes tikrai norime susitaikyti su Dievu ir nusiraminti, tai turime pažinti Jį tokį, kokį Jis save apreiškė: ne vien tik Jo esmės ir egzistavimo vienybę, bet taip pat ir Jo asmenų skaičių.

Pajūris mano...
myliu jį...
Audringą, ramų,
nutviekstą saulės
ir ryto lietuje,
ir spindinčioj nakty,
pajūris mano...
Myliu jį...
O jis, matyt, mane...
Kiekvieną mūsų pasimatymą
jis vainikuoja dovana...