Mano sode augo dvi nedidelės hortenzijos, pirktos gėlių parduotuvėje ir pasodintos į du nedidelius medinius vazonėlius kieme.

Vaikystėje man malda būdavo mintinai išmoktų maldų kartojimas.

Ką kalbėčiau Dievui, jei Jis fiziniame kūne stovėtų prieš mane?

„Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti“
Pradžios 24, 63

Malda man didelė paslaptis. Neslėpsiu – ne viskas gerai sekasi. Mane persekioja kaltės šešėlis, jog meldžiuosi nepakankamai.

„<...> kas girdo, pats bus pagirdytas“
Patarlių 11, 25

Kaip dažnai žvelgdami į kitą žmogų nežinome, ką jis iš tiesų išgyvena, su kokiais rūpesčiais susiduria ar kokias naštas neša. Panašiai yra ir žvelgiant į šią keturiasdešimtmetį perkopusią moterį (panorusią likti slaptoje), kuri su vyru augina du vaikučius.

Gyvenimo realybė dažnai atrodo kaip kovos laukas. Tačiau giliai širdyje suprantu,
jog esama tokio aukščio, iš kur žiūrint mūšis man būtų panašus į meilę.

Biblijoje skaitome šias eilutes: „atvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu savo maldos namuose <...> nes mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms“.

Man asmeniškai malda tai yra pokalbis arba bendravimas su Dievu. Gal tai skamba labai keistai, nes visi kurie praktikuojame maldą žinome jog mūsų maldos labiau panašios į monologą nei dialogą.