„Sakau jums, jei šie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 40)
Ar galėtų akmenys šaukti?
Jie galėtų, jei lieptų Tas, kuris atveria burnas nebyliams. Jei jie prabiltų, galėtų daug liudyti apie šlovę To, kuris juos sukūrė galingu žodžiu, jie garbintų Viešpaties, savo Kūrėjo, išmintį ir jėgą.
Ar neturėtume apie Jį liudyti mes, kuriuos Jis atgimdė iš naujo, kuris iš akmenų prikėlė Abraomui palikuonių?
Senosios uolos gali papasakoti apie sėkmingą Dievo kūrybą nuo chaoso iki tvarkos. Kodėl mes negalime papasakoti apie Dievo nutarimus, didžius darbus ir apie visa, ką Jis atliko dėl Bažnyčios nuo senų laikų?
Jei akmenys prabiltų, jie papasakotų apie akmentašį, kuris juos paėmė iš akmens skaldyklos ir padarė tinkamus šventyklai. Kodėl mes negalime papasakoti apie mūsų šlovingąjį akmenskaldį, kuris savo Žodžio plaktuku sudaužė mūsų širdis, kad galėtų mus panaudoti savo šventyklos statybai?
Jei akmenys prabiltų, jie aukštintų statytoją, kuris juos nušlifavo ir padarė tinkamus rūmų statybai.
Ar mes negalime papasakoti apie Architektą ir Statytoją, kuris atrado mums vietą gyvojo Dievo šventykloje?
Jei akmenys prabiltų, papasakotų ilgą kroniką - daug kartų akmenys tarnavo kaip Viešpaties paminklai. Mes taip pat galime liudyti apie ebenezerius, pagalbos akmenis, atminimo stulpus. Sudaužytos įstatymo akmens plokštės liudija prieš mus, o Kristus, kuris pats nuritino akmenį nuo kapo angos, kalba mūsų naudai.
Akmenys gali prabilti, bet mes neleisime, kad jie užgožtų mūsų balsus: mes šlovinsime ir laiminsime Aukščiausiojo didybę, per visas savo dienas garbinsime Tą, kurį Jokūbas pavadino Ganytoju ir Izraelio uola.
C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“
_64x64_9de.jpg)
