Ar jūs klausotės?

Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. 
Mato 7, 8

Kartą gyveno žmogus, kuris nusprendė mesti Dievui iššūkį: „Dieve, uždek krūmą, kaip uždegei Mozei, ir aš Tavimi seksiu. Dieve, sugriauk mūrus, kaip padarei Juzuei, ir aš kovosiu. Dieve, nuramink jūros bangas, kaip padarei Galilėjoje, ir aš Tavęs klausysiuos“.
Tasai žmogus atsisėdo po krūmu šalia mūro sienos ant jūros kranto ir laukė, kol Dievas atsakys.
Dievas išgirdo žmogaus kalbą ir atsiliepė. Jis siuntė ugnį – ne krūmui, o tikinčiųjų bendruomenei. Jis sugriovė mūrą – ne plytų, o nuodėmės. Jis nuramino audrą – ne jūroje, bet sieloje.
O tada Dievas ėmė laukti žmogaus atsako. Vis laukė ir laukė.
Bet kadangi žmogus su viltimi žiūrėjo į krūmus, o ne į širdį, į plytas, o ne į žmonių gyvenimą, į jūrą, o ne į sielas, jis nusprendė, kad Dievas nieko nepadarė.
Galiausiai žmogus pažvelgė į Dievą ir tarė: „Negi būsi praradęs galią?“
O Dievas pažvelgė į žmogų ir tarė: „Negi praradai klausą?“

Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“