evangelija.lt | Aš regėsiu Dievą

„...aš savo kūne regėsiu Dievą“ . Jobo 19, 26

Atkreipk dėmesį į tai, ko maldingai laukia Jobas: „Aš regėsiu Dievą“. Jis nesako: „Aš matysiu šventuosius“, - nors, be abejonės, tai bus neapsakoma palaima, bet „Aš regėsiu Dievą“. Jis nesako: „Aš matysiu perlų vartus, žvelgsiu į jaspio sienas, žiūrėsiu į aukso karūnas“, bet „Aš regėsiu Dievą“. Tai pati dangaus esmė, tai džiaugsminga visų tikinčiųjų viltis. Dabar jie mėgaujasi matydami Jį tikėjimu. Jiems patinka matyti Jį Viešpaties vakarienėje ir maldoje. Tačiau ten, danguje, jie regės ryškiai ir aiškiai. Ir taip „regėdami Jį tokį, koks Jis yra“, taps visiškai panašūs į Jį. Panašus į Dievą – ar galima ko nors daugiau trokšti? Regėti Dievą – ar galima norėti ko nors daugiau? Kai kurie skaitydami šią eilutę – „Aš savo kūne matysiu Dievą“ – mato joje aliuziją į Kristų, kaip „Žodį, tapusį kūnu“, ir šlovingą Jo apsireiškimą paskutinėmis dienomis. Kad ir kaip būtų, aišku, jog mes regėsime Kristų amžinai ir nenorėsime jokio kito džiaugsmo, išskyrus tą. Negalvok, kad tai bus per menka mūsų protams. Jis – vienintelis susižavėjimo šaltinis, beribis šaltinis. Visi Jo bruožai bus mūsų apmąstymų pagrindas, o kadangi Jis visais atžvilgiais beribis, mums neteks nusivilti. Jo darbai, Jo meilė mums ir Jo šlovė visuose Jo tiksluose ir veiksmuose – visa tai bus neišsemiama ir visada nauja tema. Patriarchas ilgesingai laukė šio dieviško reginio: kad asmeniškai galėtų Juo gėrėtis. „Savo akimis žiūrėsiu į Jį, ne svetimomis“. Suvok dangaus palaimą, pamatyk, ką Jis suteiks tau. „Tavo akys regės Karalių Jo grožybėje“. Visas žemiškas spindesys nublanksta ir dingsta, kai žvelgiame į Jį. Aš regėsiu Dievą, - šis spindėjimas niekad nenublanks, ši šlovė niekad nepraeis.