Atgaiva

„Tada izraelitai giedojo: „Šuliny, duok vandens! Giedosime tau…“ (Skaičių 21, 17)

Bersabėjos šulinys dykumoje buvo žinomas kaip pažado objektas: „Izraelitai priėjo prie šulinio, apie kurį Viešpats kalbėjo Mozei: „Surink tautą, ir Aš duosiu jai vandens“ (Skaičių 21, 16). Žmonėms reikėjo vandens, o maloningasis Dievas buvo pažadėjęs jo suteikti. Mums reikia šviežios dangaus malonės, o sudarydamas sandorą Viešpats yra įsipareigojęs suteikti mums tai, kas yra reikalinga.
Antra, šulinys tapo giesmės priežastimi. Dar prieš išsiliejant vandeniui, džiaugsmingas tikėjimas įkvėpė žmones giedoti, o kai jie pamatė kunkuliuojančią krištolinę versmę, muzika tapo dar džiaugsmingesnė. Taip ir mes, kurie tikime Dievo pažadais, turime džiaugtis, vildamiesi, kad Dievas atnaujins mūsų sielas. Tai patyrus, tetrykšta mūsų širdys šventu džiaugsmu. Gal esame ištroškę? Ne murmėkime, o giedokime. Dvasinį troškulį yra sunku pakelti, bet mes turime tai iškęsti, - pažadas rodo mums į šulinį, tad būkime gerai nusiteikę ir ieškokime jo.
Be to, šulinys buvo maldos ašis. „Šuliny, duok vandens!“ (Skaičių 21, 17). Mes turime prašyti Dievo to, ką Jis pasiruošęs suteikti, nes jei neprašysime, tai liudys, kad neturime nei troškimo, nei tikėjimo. Tegul Rašto skaitymas ir maldos nebūna tuščias formalumas, o tarsi kanalai į mūsų sielas. O, kad Dievas Šventoji Dvasia veiktų mumyse visa savo galinga jėga ir pripildytų mus Dievo pilnatvės! Pagaliau šulinys buvo ir pastangų objektas: „Kunigaikščiai ir kilnieji iškasė jį skeptru ir lazdomis“ (Skaičių 21, 18). Viešpats mums suteiks malonę aktyviai ieškoti. Mūsų lazdos nepritaikytos smėliui kasti, bet turime jas naudoti kaip įmanoma geriau. Neapleiskime maldos, neužmirškime saviškių susirinkimų ir savo pareigų, Viešpats suteiks mums malonės apsčiai, bet ji neateis, jei dykaduoniausime. Taigi, paraginkime save ieškoti To, iš kurio trykšta visa mums reikalinga atgaiva. 
 

C. H. Spurgeon