Dovanos, žibanti eglutė ir gardus maistas ne vienam primena Kalėdas. Vis dėlto mes, krikščionys, žvelgiame į šį laikotarpį kiek kitaip. Prisimename, kad Kalėdų prasmė – mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus tapimas žmogumi, kad atpirktų žmoniją savo gyvybės kaina. Tai didelė ir nuostabi vilties žinia. Tai žinia apie tai, kaip Dievas atstato santykius. Ši žinia sujungia krikščionis ir apskritai suburia šeimas – daugelis Kalėdas dažnai praleidžia su artimaisiais. Kartais tai net vienintelė proga metuose pamatyti vienas kitą, mat kasdieniai rūpesčiai sėkmingai valdo ne tik mūsų darbo, bet ir laisvo laiko grafiką. Stinga laiko sustoti ir atsigręžti į savo artimą ne prie šventinio stalo. Nors bet kada galime susiskambinti, mums trūksta išklausymo. Trūksta laiko ramiai pasėdėti ir išgerti arbatos – juk nuolat skubame.
Vis dėlto bendrystė – nepaprastai brangi. Būdamas žemėje Kristus meldė savo Dangiškąjį Tėvą: kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: „Aš juose ir Tu manyje“ (Jn 17, 22–23). Dažnai skubame patarnauti bažnyčioje, prisidedame prie savanoriškų veiklų, ir tai – puiku, esame uolios širdies krikščionys! Aleliuja! Bet štai tavo artimas jau keletą savaičių negirdėjo malonaus žodžio... arba neatsirado nė vieno, kas pasimelstų už jo išsakytą poreikį. Juk dažnai pastebime ar girdime kito poreikius, tačiau ištikimai nešti artimojo naštą – tikras iššūkis.
Tačiau Viešpats įsako išspręsti visus nesutarimus, prieš ateinant į Jo artumą (Mt 5, 24). Kaip keista: juk Dievas nori, kad melstumės. Kartais užtenka kelių išblaškančių minčių, ir mes pamirštame išvis planavę eiti pas Tėvą, tad kodėl prieš maldą Jis nukreipia mus pas artimą? Jėzus išsako tai kaip įsakymą: Palik savo atnašą prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Dievas nori, kad Jo vaikai draugautų. Jis nori matyti brolius ir seseris bendradarbiaujančius, dirbančius dėl Jo Karalystės. Jis nemėgsta vaidų, pykčių bei veidmainysčių – visa tai Jis vadina kūno darbais. Todėl ir sėsdami prie šventinio stalo ar susirinkdami bažnyčioje Kalėdų rytą ateikime į Viešpaties artumą, susitaikę vienas su kitu.
Ilgėkimės tų pokalbių, kurie nuolat priverčia juoktis ir šypsotis, nors temos galbūt ir kartojasi... Trokškime bendros maldos prie stalo – juk Kristus pažadėjo: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Būkime kartu. Atsigręžkime į esančius šalia. Viešpats laimina, dovanodamas šeimą, bažnyčią, artimą. Laikas, kuris niekada nesugrįš, lai būna išnaudotas išmintingai. Tai, ką pasakysi artimui, gali pakeisti jo gyvenimą – galbūt šiandien jam reikia vos vieno tavo žodelio!
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“ Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis – panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir pranašai“ (Mt 22, 37–40).
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis
