Atsivertimas: kelionės pradžia

Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. (Apaštalų darbų 2, 42)

ATSIVERTIMAS ankstyviesiems Naujojo Testamento krikščionims buvo ne galutinis kelionės tikslas, o kelionės pradžia. Kaip tik čia biblinis požiūris skiriasi nuo mūsiškio.
Šiandien visos viltys sudedamos į pirmąjį žingsnį – įtikėjimą. Tą akimirką, kai „nusprendžiama“ priimti Kristų, visa kita klostosi „automatiškai“. Toks įspūdis gal ir visai netyčia, nesąmoningai sudaromas tiesiog dėl mūsų negebėjimo evangelizacinei žiniai suteikti biblinį akcentą. Manyčiau, kad visos evangelinės bažnyčios gali būti apkaltintos tokiu iškreiptu požiūriu į krikščionišką gyvenimą.
Iš didelio užsidegimo atversti į tikėjimą kuo daugiau sielų, savo klausytojams leidžiama manyti, kad visas jų atsakomybės ir pareigų klausimas kartą ir visiems laikams išsprendžiamas tuo vienu įtikėjimo žingsniu. Ir tai kažkaip miglotai turėtų pagerbti malonę ir pašlovinti Dievą, nors iš tikro tik padaro Kristų autoriumi kažkokios groteskiškos neveiksnios sistemos, neturinčios jokio atitikmens tiesos Žodyje.
Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad tikėjimas kiekvienam tikinčiajam būdavo suteikiams pačioje pradžioje, o ne pabaigoje. Tai būdavo kelionė, o ne lova, kurioje drybsant būtų galima laukti Viešpaties triumfo dienos. Tikėjimas buvo ne vienkartinis veiksmas ir apskritai buvo daugiau nei šiaip veiksmas – tai buvo širdies ir minčių nuostata, kuri įkvėpdavo ir įgalindavo tikintįjį pasiimti savo kryžių ir sekti paskui Avinėlį visur, kur tik Jis eitų.
„Jie ištvermingai laikėsi“, – teigia Lukas. Argi nėra aišku, kad tik ištvermingai tęsdami, ką pradėję, mokiniai užtvirtino savo tikėjimą?