.jpg)
Prisimenu, rodos, paskutiniuosius savo metus vidurinėje mokykloje. Aš, jaunas krikščionis, kalbėjausi su paralelinės klasės mokiniu apie krikščionybę. Mano pašnekovas buvo gerai besimokantis, santūrus, draugiškas moksleivis. Mūsų pokalbis buvo malonus ir gilus. Bičiulis bandė suderinti krikščionybės tiesas su savo pasaulėžiūra. Kai kurie dalykai strigo. Vienas iš jų – mirusiųjų prisikėlimas. Jaunuolis sakė, jei tiesa, kad žemėje gyvybė yra tiek daug metų (milijardus), tuomet, kas bus, jei staiga visi kelsis iš numirusiųjų. Iš kur tiek materijos? Kur rasti vietos visiems?
Kur kas anksčiau nei įvyko mūsų pokalbis, Jeruzalėje sadukiejai (tai buvo Jėzaus laikų politinė partija, kuri netikėjo prisikėlimu iš numirusių) atėjo pas Kristų ir uždavė „neišsprendžiamą klausimą“ apie moterį. Ji ištekėjo už vieno vyro. Bet jam mirus, pagal seną tradiciją, privalėjo gyventi su jo broliu, anam mirus dar su kitu broliu ir t.t. Kol galiausiai visi broliai ir pati pasimirė. Kieno gi žmona ji bus, jei jau tie mirusieji keliasi – klausė sadukiejai. Koks, rodos, painus yra teisinis, etinis ir tiesiog žmogiškas gyvenimas, jei prisikėlimas egzistuoja.
Jėzus jiems atsakė: Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės. Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai (Lk 20, 34-36). Koks neįtikėtinas atsakymas. Jei pasaulyje egzistuoja poezija, tai šie Viešpaties žodžiai yra tikrai tai.
Pasidalinsiu keliomis mintimis apie prisikėlimą.
Pirmiausia, Viešpats sako, kad mirusiųjų prisikėlimo turime būti verti. Tai turėjo priversti susimąstyti ir to metu klausytojų, ir šiandienos skaitytojų širdis. Prisikėlimas, anot Kristaus, nėra visiems skirta ir savaime suprantama dovana. Amžinas gyvenimas nėra neišvengiamybė, bet privilegija. Jos reikia nusipelnyti.
Krikščionybė moko, kad nė vienas žmogus nėra vertas, bet tik Kristus mus padaro vertais (dėl savo aukos ant kryžiaus) paveldėti Dievo karalystę. Tad per tikėjimą ir atgailą gauname šią neįkainojamą amžinojo gyvenimo ir prisikėlimo iš numirusiųjų dovaną. Kito kelio nėra.
Gyvenimas po prisikėlimo bus iš esmės kitoks, nes tada niekas neves, niekas netekės ir nebus mirties. Patys žmonės bus kaip angelai ir Dievo vaikai. Tai sunkiai apčiuopiamas kokybinis ir kiekybinis gyvenimo pokytis, kurį mums labai sudėtinga suvokti.
Mes galime tik ribotai suvokti anapusybę, kaip negalime atvirai žiūrėti į saulę. Mažas vaikas negali suvokti tikrovės, kad pasaulis egzistavo iki jo gimimo. Jaunuolis sunkiai pajėgia suprasti, kad gyvenimas kaip srauni upė prabėga akimirksniu. Mirties akivaizdoje esantis žmogus staiga supranta, kad daugelis valandų, dienų ir net metų jo gyvenime buvo praleisti tuščiai žvelgiant iš šio taško.
Racionaliai, matematiškai suvokti anapusybę, ją sudėliojant žemiškomis kategorijomis yra labai sudėtinga. Net mūsų Viešpats Jėzus negalėjo paprastai ir iki galo papasakoti apie aną tikrovę savo mokiniams (Jono 16:12). Apaštalas Paulius, patyręs dangišką regėjimą, ieškojo žodžių, kaip tai nupasakoti (2 Korintiečiams 12:4). Mes esame riboti suprasti galutinius atsakymus.
Metų metus mes kaupiame įvairią informaciją, naujas žinias gretiname su jau turimomis. Būdami naujoje aplinkoje siekiame ją suprasti, susivokti, įsiminti, turėti ir saugoti atmintyje, o kai reikia, ją atgaminti iš atminties. Prisipažinkime, kad daugelis iš mūsų turime nemenkų problemų, nes aibę svarbių ir reikšmingų dalykų bei įvykių tiesiog pamirštame.
Manau, daugelis iš mūsų esame patyrę kažką panašaus į tai, kai mūsų protas būna itin aiškus kaip dangus pačią giedriausią vasaros dieną; kai mūsų jausmai nurimsta ir yra lengvai kontroliuojami; kai mūsų prisiminimai atgyja tarytum skleidžiamas atminimų albumas mūsų rankose. Tokią akimirką patiriame gerumą ir viltį. Tuomet suvokiame, kad ribos tarp giliausių širdies svajonių, pasakų ir tikrovės sunkiai beįžiūrimos, o proto pretenzijos ir netikėjimas rodosi kaip mieguisti ir maištingi darbininkai popiečio metu.
Ar Prisikėlimas nėra kažkas panašaus į tai? Ar tai nėra mūsų žemiško ribotumo, nuodėmės, savanaudiškumo, silpnumo ir baigtinumo pavergtų protų, jausmų ir kūnų išvadavimas ne trumpai akimirkai, bet visai amžinybei?
Neprisimenu atsakymo, kurį pasakiau savo bičiuliui į jo nuogąstavimus dėl prisikėlimo neįmanomybės. Tačiau praėjus beveik ketvirčiui amžiaus po mūsų pokalbio vis dar tikiu ir laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo.
P.S. Viena gražiausiai nupasakota mirties tema J.R.R. Tolkien kūrybos ekranizacijoje, “Žiedų valdovas” III dalis. https://youtu.be/r-odIIQORQ4 (anglų kalba)
(Gendalfas pasakoja mažam Hobitui apie Baltuosius krantus ir tai, kad mirtis nėra pabaiga.)
