Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones (Filipiečiams 2, 6–7).
Visa tai įvyko nepaprastai svarbią akimirką – tokią akimirką, kuri nepalyginama su jokia kita.
Dievas tapo žmogumi. Dieviškumas atvyko į žemę. Dangus atsivėrė ir savo brangiausiąjį įdėjo į žmogiškas įsčias.
Visagalis tą akimirką tapo kūnu ir krauju. Tas, kuris didesnis už visą Visatą, tapo mikroskopinio dydžio embrionu. Tas, kuris išlaiko visą pasaulį savo žodžiu, pasiryžo būti maitinamas jaunos merginos ir nuo jos priklausomas.
Dievas prisiartino prie mūsų.
_64x64_9de.jpg)
