Jis prisiėmė mūsų negalias, užsikrovė mūsų ligas. Mato 8, 17
Įsivaizduokite mūšio lauką, nuklotą sužeistų kūnų, ir išvysite Betzatą.
Įsivaizduokite perpildytus slaugos namus, kuriuose trūksta personalo, ir suprasite, kas dėjosi aplink tą maudyklę.
Prisiminkite televizijos rodytus Bangladešo našlaičius arba beglobius Indijoje, ir išvysite tai, ką matydavo žmonės eidami pro Betzatą. Ką jie girdėdavo? Nesibaigiančoas dejones. Ką matydavo? Beveidžių reikmių lauką. Ką jie darė? Dauguma tiesiog praeidavo pro šalį.
Bet ne Jėzus.
Jis vienas. Žmonėms Jo reikia, todėl Jis čia. Ar galite tai įsivaizduoti? Jėzus vaikšto tarp kenčiančiųjų. O jie ir nežinojo, kad iš lėto, atsargiai dėdamas kojas tarp elgetų ir aklųjų, vaikšto Dievas.
Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“
_64x64_9de.jpg)
