„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.” (1 Jono 1, 9)
Biblijoje skaitome, kad tik žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Labiausiai panašus į Dievą iš visų kūrinių buvo žmogus. Dėl žmogaus sukūrimo pobūdžio, visame pasaulyje nėra nieko, kas taip primintų ir atspindėtų Dievą, kaip žmogaus siela.
Nepaisant žmogaus nuodėmės ir nuopuolio, jo sieloje ir prigimtyje vis tiek glūdi potencialas, kuris iš Dievo malonės gali atsiskleisti ir padaryti žmogų panašesnį į Dievą labiau nei bet kurį kitą tvarinį šiame pasaulyje.
Dabar nekeliu klausimo apie žmogaus nuodėmę ar jo pražuvimą. Žmogus pražuvęs, jeigu nėra atsivertęs. Jis skendi visiškoje tamsybėje ir tuštumoje. Žmogus buvo sukurtas pažinti Dievą, bet mieliau pasirinko „gulėti griovyje“. Kaip tik todėl jis ir yra kaip tas paukštis, užrakintas narvelyje, arba kaip žuvis, ištraukta iš vandens. Tuo remiantis galima paaiškinti ir piktus žmogaus darbus (žmogžudystės, karai), ir neapykantą, godumą, brolio nusiteikimą prieš brolį.
Ar vis dar yra koks geras žodis, kurį būtų galima tarti žmogaus pragaišties akivaizdoje?
Ar yra atsakymas žmogui, kuris viduje lyg apgraibomis ieško to prarasto atvaizdo ir Amžinojo pažinimo?
Taip, atsakymas yra. Jis yra teigiamas ir glūdi Dievo žodyje, mokančiame nusidėjėlį, kad jis gali pažinti Dievą. Jam svarbu atrasti atleidimą, malonę, patirti atgimimą ir nuteisinimą Jėzuje Kristuje!
/A. W. Tozer/
Žurnalas „Gyvieji šaltiniai“
_64x64_9de.jpg)
