.jpg)
„Bet tvirtai stovi Dievo pamatas...“ (2 Tim 2,19)
Mūsų tikėjimo pamatas yra tai, kad „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, neįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų“. Mes nuoširdžiai pasitikime didinga tiesa, kad: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, ir kad „Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą“, kad „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio“ ir „bausmė dėl mūsų ramybės krito ant Jo; Jo žaizdomis esame išgydyti“. Žodžiu, didysis krikščionių vilties stulpas yra Pakaitalas. Tai Kristaus auka už nusidėjėlius: Kristus tapo nuodėme už mus, kad mes Jame taptume Dievo teisumu. Paaukotas Kristus – tikra ir teisinga išperkamoji auka už žmones, kuriuos Jam davė Tėvas, kuriuos Dievas vadina vardais, kurie atpažįstami pagal tai, kad širdimi pasitiki Jėzumi, - tai svarbiausias Evangelijos faktas. Ką mes darytume, jei šis pagrindas būtų panaikintas? Bet Jis stovi taip pat tvirtai kaip Dievo sostas. Mes tai žinome, esame dėl to ramūs ir tuo džiaugiamės. Mums patinka laikytis jo, apie jį mąstyti ir jį skelbti, nors trokštame, kad mus skatintų ir ragintų dėkingumas už jį visose gyvenimo srityse ir visuose pokalbiuose. Šiomis dienomis atpirkimo doktrina yra atvirai puolama. Žmonėms nepatinka pakeitimas. Jie griežia dantimis vien tik pagalvoję apie Dievo Avinėlį, nešantį žmonių nuodėmes. Bet mes, kurie patyrėme, kokia nuostabi ši tiesa, nuolatos ir su įsitikinimu ją ginsime. Mes jos nesilpninsime ir nekeisime, kad neprarastų nei prasmės, nei formos. Ji išliks – Kristus, tikrasis pakaitalas, nešantis žmonijos kaltę ir kenčiantis už žmones. Mes negalime ir neišdrįstame to atsisakyti, nes tai – mūsų gyvenimas. Kad ir kaip mums prieštarautų, mes jaučiame: „Vis dėlto tvirtai stovi Dievo pamatas“.
Iš C. H. Spurgeon knygos „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“
