Dievo tėvystė

Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą [...] (Laiškas efeziečiams 3, 14–15)

Nuostabą kelia, kiek daug Biblijoje kalbama apie Dievo troškimą palaikyti su mumis artimą ryšį. Dievas viešpatauja visai kūrinijai – Jis yra valdovas, tačiau prieš Dievui tampant valdovu, Jis buvo Tėvas. Jo tėvystė iškyla aukščiau viešpatystės. Viešpatystė, arba karaliavimas, byloja apie santykį su kūriniais kaip pavaldiniais, o štai tėvystė kalba apie visai kitokius santykius – apie tai, koks Dievas buvo dar prieš žodžiu visa pašaukdamas į būtį. Amžinybės lopšyje, dar prieš atsirandant laikui, erdvei ir žmonijai, antrasis triasmenio Dievo asmuo pirmąjį vadino ne Viešpačiu, bet Tėvu. Taigi šeimos kilmė, jos šaknys glūdi ne laike, o Dieve.

Tai suprasdamas Paulius savo Laiške korintiečiams 15, 20–28 kalba apie tai, kaip Kristus sunaikins visas „valdžias, galybes ir pajėgas“ (24 eil.). Visi priešai bus paguldyti po Jo kojomis ir tada karalystę Jis perduos Tėvui, iš kurio visa kilo. Apreiškimo knygoje 21, 6–7 apaštalas Jonas kalba apie pabaigą: kas gėrė iš „gyvojo vandens šaltinio“ ir nugalėjo, paveldės viską. Dievas bus jų Dievas, o jie – Jo vaikai. Štai kodėl Jėzus sakė: „Kai melsitės, sakykite: Tėve...“ (Luko 11, 2). Štai kodėl naujai įtikėjusieji savo dvasioje aptinka balsą, kylantį iš Šventosios Dvasios ir šaukiantį „Abba, Tėve!“ (Galatams 4, 6).

Bažnyčios lyderiai per pirmuosius tris amžius pabrėžė Dievo tėvystę. Asmeninė jų meilė Dievui kaip Tėvui darė didžiulę įtaką jų darbui, teologijai ir gyvenimui. Tas požiūris nulėmė jų maldas, liturgiją, šlovinimą ir netgi tikėjimo išpažinimus. Atkreipkite dėmesį į žodžius, kuriais prasideda Apaštalų tikėjimo išpažinimas: „Tikiu į Dievą Tėvą...“ Prieš pripažįstant Dievą kaip suvereną ar kaip Kūrėją bei visų dalykų Šaltinį, užtvirtinama Jo tėvystė. Visų dalykų pradžia kyla iš Tėvo.

Dievo tėvystės išaukštinimas nesumenkina kitų Jo vaidmenų ir funkcijų, bet kaip tik leidžia juos geriau suprasti. Jei Teisėjas yra mūsų Tėvas, teisinis procesas vyks visiškai kitaip, nei vyktų Jam dalyvaujant kaip nešališkai trečiajai šaliai. Turime nepamiršti, kad prieš sukurdamas bent vieną kūrinį, Dievas pirmiausia buvo Tėvas. Toks Jis yra savo esme per visą amžinybę.

Tėvų ir vaikų santykiai – šeima – yra amžinas konceptas, o ne šiaip kokia laikina ar tik istorinė samprata. Kiekvienas žmogus turi šeimą. Žmonės gimsta ir auga šeimose, vėliau patys jas kuria. Kai kurie mūsų esame kilę iš tokių nedarnių ar apskritai iširusių šeimų, kad manome, jog Dievas Tėvas nėra geras, o dangiškoji šeima – tik žemiškosios tikrovės košmaras. Tai netiesa! Neleisk praeities žaizdoms užtverti kelio pas dangiškąjį Tėvą.

Prieš kelerius metus girdėjau vienos pakistanietės, kurios vyras daugelį metų dirbo Pakistano vyriausybėje, liudijimą, kaip iš islamo ji atsivertė į krikščionybę. Ši moteris bandė melstis „Tėve mūsų“ malda, bet vos ištarusi šiuos žodžius ji kniūbsčia krito ant žemės, su siaubu laukdama, kad kris negyva dėl tokio įžūlumo. Bet vietoj to pajuto, kaip dangiškasis Tėvas palinksta prie jos su meile ir gailesčiu. Ji išgirdo tik vieną žodį: „Dukra...“ Tuomet ėmė nevaldomai raudoti, mat suvokė, kad Dievo tikrovė – Jo suverenumas ir didybė – jai prieinama per tokius artimus santykius.

Dieve, Tu esi tiek mūsų visų, tiek ir mano Tėvas, Kūrėjas, Sutaikintojas ir Gydytojas. Dėkoju Tau, kad ne tik išvadavai mane iš mano nuodėmių, ne tik perkėlei į savo Sūnaus karalystę, bet priėmei mane į savo šeimą ir vadini mane savo sūnumi / dukra! Ir taip bus visą amžinybę!

Parengta pagal This Day with Master: 365 Daily Meditations

Vertė Rūta Rušinskienė