Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo Jo soste (Apr 3, 20–21).
Dievas trokšta būti arti mūsų. Kaip tik dėl to Jis ir tapo žmogumi bei gyveno tarp mūsų. Vieną gražią dieną Jėzus sugrįš, kad galėtume gyventi visi kartu. Apreiškimo Jonui knygoje skaitome, koks likimas laukia mūsų. 20-oje eilutėje akcentuojamas prisikėlusio Viešpaties kvietimas: Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o Jis su manimi. Viešpats iš tikrųjų gali gyventi manyje, o Aš – Jame. Išaukštintas Kristus dar priduria: Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo Jo soste (Apr 3, 21). Kiekvienas tikintysis, gyvenantis su Kristumi, šaukiamas į nepaprastą Jo artumą. Mes dalysimės su Kristumi Jo gyvenimu ir Jo sostu.
Dievas žmonėms suteikia neišmatuojamą vertę. Esame pakankamai dideli ir reikšmingi, kad Jis ateitų pas mus, kartu valgytų ir gyventų. Esame pakankamai dideli ir reikšmingi per amžius su Juo sėdėti Jo soste. Kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, turintis amžiną potencialą ir didžiulę vertę. Dievas ruošia mus bendrystei su Juo. Jis nori pasilikti šalia, būti arti mūsų, tik štai mes ne visuomet norime to paties. Kartais, neteisingai supratę Dievo troškimą, išsigąstame ir nusprendžiame apsisaugoti nuo Jo. Tuomet puolame statyti sienų, siekdami atsitverti nuo Jo, kai iš tiesų turėtume tiesti tiltus, kad priartėtume prie Jo.
Gal tu gyveni nuolatinėje baimėje? Gal apsistatei sienomis, norėdamas apsisaugoti nuo Dievo? Jei taip, žinok, kad tokia baimė galėjo apimti dėl dviejų priežasčių: arba tu dar nesuvokei Jo meilės gylio ir nesupratai Jo troškimo būti su tavimi, arba gyveni nuodėmėje, kurios nenori atsisakyti. Jei jautiesi tolimas Dievui, žinok, kad taip yra dėl tavo kaltės, nes Dievas nori būti arti. Ar žengsi žingsnį Jo link? Ar kada nors pagalvojai, kaip atrodo tos durys, prie kurių Jėzus beldžiasi tavo gyvenime? Kokius barjerus esi pastatęs tarp savęs ir Jo?
Kristus niekada nenustoja belstis į mūsų širdis. Net kai jaučiamės neverti ar nutolę, Jo kvietimas išlieka. Atverti duris – tai ne vienkartinis veiksmas, bet kasdienė praktika, kuri atveda mus arčiau Jo sosto ir Jo širdies.
Ačiū Tau, Jėzau, kad nenustoji belstis į mano gyvenimo duris. Padėk man šiandien išgirsti Tavo balsą ir drąsiai atverti tas vietas, kurias vis dar nuo Tavęs slepiu. Noriu gyventi Tavo artumoje.
Iš This Day with the Master: 365 Daily Meditations vertė Rūta Rušinskienė
_64x64_9de.jpg)
