.jpg)
Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. (Apreiškimas Jonui 7, 9)
Kokia neaprėpiamai plati Dievo širdis! Kokia neišmatuojama yra Jo meilė žmonėms! Tik pagalvokite, Dievas nusprendė sukurti sau naują tautą. Tautą, kuri neturi jokio bendro etninio, rasinio, lingvistinio ar kultūrinio pamato. Ją sudaro žmonės iš visų tautų, genčių, giminių ir kalbų. Ir šios ypatingos tautos dalimi gali tapti kiekvienas.
Vien tikėjimas į Kristų (veikiant Dievo malonei) ir Jo atperkančią auką dvasiškai atgimdo žmogų ir padaro jį Dangaus karalystės piliečiu. Kristaus darbas ant kryžiaus yra visa, ko reikia žmogui, kad būtų išteisintas ir perkeistas, kad įgytų naują tapatybę, atrastų gyvenimo prasmę ir pašaukimą.
Kaip yra pastebėjęs teologas Timas Kelleris, krikščionybė daugiau nei bet kokia kita religija yra išplitusi visame pasaulyje, pačiose įvairiausiose tautose ir kultūrose. Visos kitos religijos paprastai neatsiejamai susipynusios su konkrečia vietine kultūra – kitoniškuose kultūriniuose kontekstuose jos tiesiog negali gyvuoti. Toks yra islamas, budizmas, šintoizmas, judaizmas ir t. t. Krikščionybė priešingai. Ji išplitusi visame pasaulyje ir jos sekėjų skaičius sparčiai auga toli nuo biblinių įvykių vietos ir kultūros.
Dievo tautos įvairovė mums suteikia labai svarbią praktinę pamoką: krikščioniškoji tapatybė tikinčiajam turėtų būti svarbesnė nei tautinė (ir visos kitos). Jei esame Kristuje, tai pirmiausia esame krikščionys ir tik paskui lietuviai. Pirmiau esame krikščionys ir tik paskui esame psichologai, mokytojai, inžinieriai, pastoriai, darbuotojai, vyrai ir moterys, tėvai ir motinos, piliečiai ar eismo dalyviai. Toks suvokimas turėtų padėti nusimesti bet kokią etninę puikybę, priešiškumą bei padėti drąsiai ir nuolankiai žvelgti į kitus bei juos priimti. Priimti juos taip, kaip Dievas mus priima Kristuje.
