Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Evangelija pagal Joną 3, 16).
Senovės graikų supratimas apie Dievą radikaliai skiriasi nuo biblinio požiūrio į Dievą. Tas skirtumas kyla iš dviejų ryškiai kontrastuojančių tobulybės sąvokų. Graikams tobulybė reiškė nekintamumą. Jiems tobulumas yra statiškas. Jei objektas yra tobulas, jis negali keistis; o jei keičiasi, paneigia savo tobulumą. Tai reiškia, kad viskas, kas dieviška, negali turėti jausmų, nes jausmai, kaip žinia, kinta. Todėl Dievas, anot graikų, negali nei mylėti, nei kentėti. Graikų filosofijoje yra netgi tokią būseną apibūdinantis terminas apatheia, iš kurio kilo žodis „apatija“. Tas žodis būdavo pasitelkiamas dieviškiems dalykams apibūdinti ir reiškia „be jausmų; be kentėjimo“.
Visiškai kitokį Dievo paveikslą randame Šventajame Rašte. Dievas myli Izraelį. Jis pyksta, regėdamas neteisybę. Jį galima nuliūdinti. Jėzus pravirko, sužinojęs apie Lozoriaus mirtį, Jį ėmė siaubas nuo minties apie nukryžiavimą.
Tai koks gi čia skirtumas? Graikų dievai buvo beasmenės jėgos. O štai Šventojo Rašto Dievas yra labai asmeniškas. Jis vadinamas Tėvu, ir kaip Tėvas Jis turi Sūnų. Jų santykis su Dvasia – meilės ryšys. Kaip tik iš to meilės ryšio, iš tos bendrystės Dievas ir sukūrė pasaulį. Kai įvyko nuopuolis, Dievui nebuvo vis vien. Noras ištaisyti padėtį ir vedė Jį ant Kryžiaus. Biblijos Dievas nėra bejausmis. Jis aistringai myli, o mes esame tos meilės objektai. Mes turėtume Jį garbinti.
Iš „Kasdieniai skaitiniai“ vertė Rūta Rušinskienė
_64x64_9de.jpg)
