evangelija.lt | Dvi valtys arba Petro pašaukimas

plg Lk 5, 1-11

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, Jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, Jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.

Simonas Jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net jų tinklas pradėjo trūkinėti.
Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę, taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nusekė paskui Jį.

Pakrantėj paliktos dvi valtys
po nemigos ilgos nakties,
o sąnarius dar krečia šaltis
ir gniaužia apmaudas širdies –

per naktį tiek žvejota vargta –
jokios žuvies nepagavau...
Tariau sau – paskutinį kartą
toks tuščias kaip tinklai likau.

Bet nejučia į mano širdį
atėjo Žodis įsakmus –
į gilumą liepei man irtis
ir valksmui ten užmest tinklus.

Nors kiaurą naktį šitiek vargta,
bet dėl to Žodžio sutikau
užmest tinklus – ir šitą kartą
apstulbintas staiga likau –

žuvų gausybė – nematyta –
sutrūkinėjo net tinklai –
dviem valtim parplaukėm tą rytą,
žuvų prikrautom sklidinai...

....................................
Ant kranto paliktos dvi valtys,
kaip ženklas praeitų dienų –
žvejybon nebereiks jau keltis –
paskui Tave aš išeinu.

Patyręs Tavo Žodžio galią,
aš pasuku keliu nauju,
kad vykdyčiau vien Tavo valią
ir būčiau aš žmonių žveju.