Dykuma

 Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus.  Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti  maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu (Įst 8, 2–3).

Dievas įveda savo tautą, savo dvasinius vaikus į dykumą. Nors dykuma būna skirtinga, kiekvienas tikras krikščionis eis per ją...

Svarbu suprasti, jog Dievas tai daro norėdamas mus išmėginti, patikrinti širdį, prie ko ji prisirišusi. Dykumoje karšta, kankina troškulys, užeina silpnumas, apatija, skausmai... Čia, dykumoje, mes nieko neturime. Ko mes ieškosime ir ilgėsimės – Dievo ar netikrų turtų, patogumų bei malonumų, kurių neliko šiame laike?..

Tai, kas yra tavo širdyje, labiausiai pasimato dykumoje, sausroje, kai aplink tik smėlis, karštis ir troškulys. Koks troškulys tave kamuoja – regimų, netikrų, laikinų šio pasaulio vertybių ar neregimų, bet amžinų Dievo vertybių?

Sudužusi, nuolanki bei mylinti Dievą širdis dykumoje suvokia, jog žemiškas alkis laikinas, o Dievo žodis – dvasinė duona ir vanduo – atgaivina ir suteikia tikrą gyvenimą ir atneša tikrą laisvę nuo priklausomybės pasaulio troškuliams.

 Ateina dienos, – sako Viešpats, – kai Aš siųsiu badą šaliai: ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties žodžio (Am 8, 11). Ieškokite manęs, tai gyvensite.[...] Ieškokite Viešpaties, tai gyvensite. [...] Ieškokite To, kuris padarė Sietyno bei Oriono žvaigždynus, kuris naktį paverčia rytu ir dieną – tamsia naktimi, kuris pašaukia jūros vandenį ir jį išlieja ant žemės lietumi. Viešpats yra Jo vardas (Am 5, 4. 6. 8).

  Jis atrandamas didžiausiose dykumose, sunkiausiose kelionėse ir tamsiausiuose slėniuose. Ieškokime Viešpaties Jo Žodyje, ir Jis ateis. Nebijokime dykumos, ji atskleis, kas yra tavo širdyje...

 
Bendrinti: