Tuomet Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus. (Luko 24, 45)
Jėzaus mokiniai buvo nuolatos mokomi Rašto tiesų. Pats Kristus mokė juos iš Mozės Įstatymo, Pranašų ir Psalmių. Nepaisant to, jiems vis vien reikėjo specifinio vidinio „atvėrimo“, kad užčiuoptų tiesą!
Apaštalas Paulius dar ankstyvosiomis savo tarnystės dienomis aptiko, jo paties žodžiais tariant, kad „ne visi turi tikėjimą“. Ir jis žinojo priežastį: Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien einantiems į pražūtį, netikintiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo – Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. (2 Korintiečiams 4, 3-4)
Šėtonas nebijo šviesos, kol jo aukos apakintos. Nenuovokaus proto tiesa nepaveikia. Išgelbėjimo žinią klausytojas gali suprasti intelektualiai, tačiau jo širdis gali likti nepaliesta ir nesujaudinta.
Klasikinis tokio atvejo pavyzdys būtų Benjamino Franklino¹ susitikimas su George´u Whitefieldu². Savo autobiografijoje Franklinas pasakoja apie tai, kaip kartą nuėjo paklausyti puikaus šio didžio evangelisto pamokslo. Po jo Whitefieldas dar asmeniškai pasikalbėjo su Franklinu apie poreikį priimti Kristų ir pažadėjo pasimelsti už jį. Po daugelio metų Franklinas su liūdesio gaida rašė, kad evangelisto maldos, matyt, ne kažin kiek pagelbėjo, nes jis kaip neatsivertė, taip neatsivertė.
Kodėl? Franklinas turėjo šviesą, bet neturėjo regėjimo. Norint pamatyti pasaulio Šviesą, reikalinga vidinė Dvasios apšvieta. Savo maldas turime nukreipti prieš tamsos dvasią, kaustančią žmonių širdis!
¹ B. Franklinas (1706-1790) – žymus JAV politikas, rašytojas, mokslininkas, išradėjas.
² G. Whitefieldas (1714-1770) – žymus JAV evangelistas.
W. Tozer
_64x64_9de.jpg)
