Galutinė pražūtis

„...nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.“ Mato 24, 39

Pragaištis buvo visa apimanti; neišsigelbėjo nei turtuoliai, nei vargšai. Mokyti ir beraščiai, žavūs ir pasibjaurėtini, religingi ir bedieviai, seni ir jauni – visi paskendo kartu. Neabejotinai kas nors juokėsi iš patriarcho – kur dabar jų smagūs juokeliai? Kiti grasino dėl uolumo, kurį laikė pamišimu, – kur dabar jų išdidumas ir kieti žodžiai? Tas, kas juokėsi iš seno žmogaus darbo, nuskendo toje pačioje jūroje kartu su pajuokos bendrais. Tie, kurie globėjiškai pritarė gerojo žmogaus įsitikinimų laikymuisi, patys tuo netikėdami, nuskendo kaip ir darbininkai, už pinigus padėję statyti nuostabiąją arką. Tvanas nusinešė juos visus, be jokios išimties. Lygiai taip pat ir galutinė pražūtis laukia kiekvieno žmogaus, gimusio iš moters: nei padėtis, nei turtai, nei būdo ypatybės nepadės nė vienai sielai, kuri nepatikės Viešpačiu Jėzumi. Mano siela, lauk baisaus teismo ir drebėk.

Kokia stebinanti visuotinė apatija! Visi jie valgė ir gėrė, vedė ir tuokėsi, kol išaušo baisus rytas. Už arkos sienų visoje žemėje nebuvo nė vieno išmintingo žmogaus. Kvailystė, išsigelbėjimo savo jėgomis kvailystė – didžiausia iš visų kvailysčių apakino visą žmonių rasę. Kvailystė abejoti vieninteliu tikruoju Dievu – pati pragaištingiausia kvailystė. Keista, mano siela, ar ne? Nė vienas žmogus nesirūpina savo siela, kol malonė nesuteikia jiems sveiko proto, ir tik tuomet jie palieka savo kvailumą ir elgiasi kaip protingos būtybės, bet ne anksčiau.

Arkoje, ačiū Dievui, visi buvo saugūs: pražūtis ten jų nepasiekė. Nuo didžiausio dramblio iki mažiausios pelytės – visi buvo saugūs. Bailus kiškis buvo tiek pat saugus kaip ir drąsus liūtas, bejėgis triušis – tiek pat kaip ir stiprus jautis. Visi yra saugūs Jėzuje. Mano siela, ar esi Jame?