Gera būti (s)avim

Tuščia širdim

Tuščia širdim
šaltuos namuos
Tave aš, Viešpatie,  
renkuos,
kaip uolą pamatams
namų –
ir nors juose
negyvenu,

Tau juos aukoju,
nes žinau –
Tau viską viską
grąžinau,
ką dovanojai man
kadais,
jei neišsaugojau –
atleisk…

Palaimink,
Viešpatie,
namus
ir negyvenančius
ten mus
surink – iš naujo
atstatyk
ir savo delnuose
laikyk,

kad būtų čia
Tavi namai
ir Tu – uola – jų
pamatai,
ir vėl liepsnotų
židiny
Tava Dvasia –
gyva ugnis,

kuri mums teiktų
šilumos
ir leistų vėl gyvent
namuos
nauja viltim –
nauja širdim –
ir degt negestančia
ugnim…

2011 11 13

Tave sutikau

Tave sutikau aš prie sielvarto upės –
ten tyliai ant kranto meldeis…
Gelmė atsivėrus, atrodė, netrukus
įtrauks, bet mane sulaikei.

Pašaukęs vardu, Tu man ištiesei ranką,
neleidai pražūti gelmėj –
padėjai pasiekt man tikėjimo krantą –
nutolo ir liko tėkmėj

tie skausmo verpetai, tos sielvarto bangos –
žinau – jie manęs nepasieks –
esu su Tavim ant tikėjimo kranto
prie mylinčios Tavo širdies…

2011 12 03

Gera būti (s)avim

Gera būti (s)avim
ir vien sekti Tavim,
kad ir kur Tu toli bekeliausi –
Tavo balso švelnaus,
lyg šaltinio tylaus,
širdimi atverta aš klausausi –

jo klausau ir tikiu –
pasiliksim sykiu,
niekuomet Tu manes neišduosi –
naktimis, kai tamsu
ir kai būna baisu –
kai užspeistas vilkų aš glaudžiuosi

prie Tavosios širdies,
Jos ramybės versmės –  
ja viena tik galiu pasikliauti –
ir takais atrastais,
Tavo jau pramintais,
į ganyklas vešlias man keliauti

su Tavim nebaisu –
vėl laimingas esu,
nes aš Tavo avis mylimiausia –
prie šaltinio tylaus
Tavo balso švelnaus
širdimi atverta aš klausausi…

2012 02 05

Linas Poniškaitis „Akmuo šuliny“