„Gerasis Mokytojau...“ (Mato 19, 16)
Jei jaunuolis Evangelijoje taip pavadino mūsų Viešpatį, kaip dažnai mums derėtų šitaip į Jį kreiptis! Jis iš tiesų mano Viešpats – valdantis ir pamokantis Valdovas. Man patinka vykdyti Jo paliepimus ir sėdėti prie Jo kojų. Aš esu Jo tarnas ir Jo mokinys, ir dėl to jaučiuosi ypatingai pagerbtas. Jei Jis paklaustų, kodėl vadinu Jį geru, būčiau pasiruošęs tučtuojau atsakyti. Tiesa, kad „nėra nė vieno gero, tik vienas Dievas“, todėl Jis ir yra Dievas, ir visas tobulas dieviškumas švyti Jame. Aš patyriau, kad Jis geras, iš tikrųjų labai geras, ir visa, ką aš turiu gero, atėjo iš Jo. Jis buvo man geras, kai buvau miręs nuodėmėse, - Jis atgaivino mane Šventosios Dvasios jėga. Jis buvo geras man visose mano bėdose, išbandymuose, kovose, sielvartuose. Negali būti geresnio Viešpaties. Tarnauti Jam – laisvė. Jis valdo meilės jėga. Norėčiau nors tūkstantąja dalimi būti toks geras Jo tarnas. Kai Jis moko mane kaip Mokytojas, Jis taip pat yra neapsakomai geras. Jo mokymas – dieviškas. Jis yra maloningas. Jo Dvasia – neapsakomai švelni. Jo mokyme nėra klaidų. Jis teikia tyrą auksinę tiesą. Visi Jo pamokymai veda į gera, šventindami ir ugdydami mokinį. Angelai pripažįsta, kad Jis yra geras Mokytojas, ir atiduoda pagarbą prie Jo kojų. Senovėje šventieji taip pat vadino Jį geru Mokytoju. Visi jie su džiaugsmu giedojo: „Viešpatie, aš - Tavo tarnas“. Aš nuolankiai liudiju tą patį. Liudysiu tai savo draugams ir kaimynams, galbūt mano liudijimas jiems padės ieškoti Viešpaties Jėzaus kaip savo Mokytojo. O, kad taip būtų! Jie niekuomet nesigailėtų žengę tokį išmintingą žingsnį. Jei jie paims Jo lengvą jungą pasijus įsijungę į karališką tarnystę ir norės, kad tai tęstųsi amžinai.
C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“
_64x64_9de.jpg)
