Dieve, Tu mano Dievas, Tavęs aš ieškau; mano siela Tavęs ilgisi. [...] Tavo ištikimoji meilė brangesnė man už gyvastį (Psalmynas 63, 2. 4).
Ar trokšti, kad kitas tave suprastų, vertintų, gerbtų ir mylėtų tokį, koks esi? Taip yra dėl to, kad esi sukurtas intymiam santykiui – artimam, pasitenkinimą teikiančiam giliam ryšiui, kuris suteiktų jėgų, ugdytų ir drąsintų tave kaip žmogų.
Deja, nuodėmė kartais kliudo patirti tokį bendravimą, kokiam esi sukurtas. Galbūt manai, kad paguodą ir pasitenkinimą suteiks turtai, šlovė ar įvairios priklausomybės, bet jos tikrai nenumalšins vidinio troškulio.
Tai puikiai suprato 63 psalmės autorius karalius Dovydas. Jis turėjo visa, ko tik geidžia žmogaus širdis, bet suvokė, kad sielos ilgesį, širdies troškulį iš tikrųjų numalšina tiktai Dievas.
Panašiai yra ir tavo gyvenime. Tėvas sukūrė tave pagal savo paveikslą, kad palaikytumei su Juo stiprų, prasmingą ryšį, kuris patenkintų giliausius širdies troškimus. Jam apsireiškus, tu išgyveni pasitenkinimą – tokia tavo egzistencijos prasmė ir ateities viltis.
Tėve, dėkoju Tau, kad supranti mane ir myli tokį, koks esu. Amen.
Iš knygos „Jo artume...“
_64x64_9de.jpg)
