„Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, – ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.“ (Ps 32, 5)
Vien tiktai Dievas gali atvesti mus iki taško, kai esame laisvi nuo nuodėmės. Jis yra vienintelis atsakymas į tą žmogaus širdies problemą. Jei jau taip, atrodytų, logiška būtų tekinom bėgti pas Jį. Jeigu Jis vienintelis gali išgydyti mus ir išnarplioti mūsų bėdą, kodėl delsiame nugriauti sienas ir prisiglausti prie Jo, kad Jis mus apvalytų, atleistų ir išgelbėtų?
32-os psalmės autorius žinojo nusidėjęs prieš Dievą, bet nusprendė tylėti ir nieko nesakyti. Tos tylos pasekmės buvo tokios, kad gyvenimas pradėjo sparčiai blogėti: nuo nuolatinių dejonių nyko kaulai, jėgos išseko. Siela dejuoja, kai slegia kaltės našta, kuri pradeda siurbti gyvastį. Nuodėmė pagimdo kaltės jausmą, o kaltė pradeda trukdyti mums gyventi, neduodama ramybės širdžiai ir protui. Ji mus taip sutrikdo, kad nebežinome kas ir kaip. Nuodėmė apakina ir nematome savo tikrosios dvasinės padėties, mat ausyse nuolat girdime apgaulingą šnypštimą, kad nesame tokie blogi, kokie galėtume būti. Nuodėmė mėgina suvaržyti mūsų gyvenimą. Iš tikrųjų tai esame milijoną kartų blogesni, nei mums atrodo, o mūsų pastangos patiems suimti gyvenimo vadžias į rankas neretai žlugdo ne tik mūsų, bet ir mūsų mylimų žmonių gyvenimą.
Psalmės autorius teigia galiausiai išpažinęs savo kaltę Dievui. Jo išpažintis galėjo būti tokia: „Tu žinai mano nuodėmes, mano trūkumus, mano širdies suktumą. Žinai apie žaidimus, kuriuos su Tavimi žaidžiau. Bet dabar aš čia, stoju Tavo akivaizdon.“ Nuostabu tai, kad Dievas jam atleido, kai jis tapo atviras prieš Jį ir sąžiningai viską atvėrė.
Ar tavo sieloje nuodėmė kartais nėra sukėlusi tiek triukšmo, kad jau nebegirdi nė Dievo kvietimo? O gal jauti, kaip Viešpats ragina tave atgailauti? Jei taip, išpažink Jam savo nuodėmę.
Versta iš Dennis F.Kinlaw „365 Daily Meditations“, vertė R. Rušinskienė
_64x64_9de.jpg)
