„Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Laiškas korintiečiams 5, 21).
Naktį prieš mirtį Jėzus su vienuolika savo mokinių iš aukštutinio kambario patraukė miesto vartų link. Išėję už miesto, perėjo Kedrono upelį ir nuėjo ant Alyvų kalno, kur Jėzus būdavo pratęs eiti melstis. Kedrono perėjimas čia paminėtas neatsitiktinai: mat aukų kraujas, kuris būdavo išliejamas šventykloje ant aukurų, nutekėdavo būtent į tą upeliuką. Tąkart Dievo Avinėliui einant per jį jo vandenys buvo nusidažę raudonai nuo Paschos ėriukų kraujo. Pačioje Jeruzalėje, apsuptoje sienų, vietos sodams užveisti nebuvo, todėl pasiturintys piliečiai turėdavo įsiveisę sodų už miesto. Vienas tokių sodų, priklausiusių kažkuriam Jėzaus bičiulių, ir tapo to naktinio atsitraukimo ir susikaupimo vieta Didžiąją savaitę.
Mokiniai nuo per savaitę patirtų įvykių buvo išvargę taip, kad jų akys merkėsi pačios. Bet Jėzus paprašė jų pasėdėti kartu ir palaukti, kol Jis melsis. Pasiėmęs kartu Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus nuėjo gilyn į sodą, kur Jo sielą apniko iki tol nepatirtas sielvartas ir neapsakoma kančia. Pasilikite čia ir budėkite! (Evangelija pagal Morkų 14, 34) – meldė Jis mokinių, bet, nors jų dvasia ir buvo ryžtinga, kūnas buvo labai silpnas. Jie neįstengė pabudėti su Juo nė vienos valandos. Jie nebuvo pasirengę sustiprinti Jo, kai šviesiausiam mūsų Viešpačiui Jėzui, Dievo ir Žmogaus Sūnui, prireikė jų paramos. Jie neįstengė to padaryti, todėl Jam pastiprinti buvo atsiųstas angelas iš dangaus, kol Jėzus dideliame skausme atidavė save mirčiai (Izaijo pranašystė 53, 12). Tas, kuris nepažino nuodėmės, buvo paverstas nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Laiškas korintiečiams 5, 21).
Kaip aštriai Jėzui turėjo rėžti visa ant Jo pečių sukrauta pasaulio nuodėmė, jeigu net Jis prašė paramos. Kokia baisi ir sunki turėjo būti ta našta, kad Jis balsu šaukė: Atitolink nuo manęs šitą taurę! (Evangelija pagal Morkų 14, 36). Niekada nedrįskime nė pamanyti, kad Jo gyvybė, atiduota kaip išpirka (žr. Evangelija pagal Matą 20, 28), buvo pigi, kad ta kaina buvo maža. Taip, išgelbėjimas mums prieinamas dovanai – jo nusipirkti negalime, bet Kristus už tai atidavė viską. Jam tai kainavo labai daug. Nežiūrėkime pro pirštus į savo nuodėmę, suvokime ir pamatykime jos baisumą. Mūsų nuodėmės gulė ant Kristaus pečių tokia sunkia našta, kad prakaitas, srūvantis Jo veidu, virto kraujo lašais.
Jėzau, dėkoju, kad už mano atpirkimą Tu atidavei viską – net patį save!
Iš „This Day with the Master: 365 Daily Meditations“ vertė R. Rušinskienė
_64x64_9de.jpg)
