Jėzaus vergas

 „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. (Gal 2, 20).

Šie žodžiai reiškia mano paties rankomis kurto savarankiškumo sulaužymą bei žlugimą ir mano gyvenimo atidavimą Viešpaties Jėzaus aukščiausiajai valdžiai. Niekas to už mane nepadarys, privalau tai padaryti pats. Prie šios ribos Dievas gali mane atvesti tris šimtus šešiasdešimt penkis kartus per metus, tačiau Jis negali manęs stumtelti už jos. Tai reiškia, kad turi būti palaužtas kietas mano asmeninio savarankiškumo išorinis luobas ir aš bei mano prigimtis išlaisvinti vienovei su Juo; susivadovausiu savo paties supratimu, o pasirinksiu visišką lojalumą Jėzui. Kai esu pasiekęs šią ribą, apsirikti man nebeįmanoma. Labai nedaugelis iš mūsų šį tą nutuokia apie lojalumą Jėzui ar supranta, ką Jis turėjo omenyje tardamas: „…dėl manęs“ (Mt 5, 11). Būtent tai formuoja stiprų šventąjį. 

Ar jau buvo sulaužytas mano savarankiškumas? Visa kita tėra religiniai išvedžiojimai. Nuspręsti reikia vienintelį dalyką – ar atsižadėsiu? Ar pasiduosiu Jėzui Kristui, nekeldamas visiškai jokių sąlygų dėl to, kaip šis sulaužymas turi įvykti? Privalau būti nulaužtas nuo savojo savęs supratimo. Man pasiekus šią ribą, tuojau pat tampu stebuklingos Jėzaus Kristaus tikrovės dalimi. O Dievo Dvasios liudijimas yra su niekuo nesupainiojamas – „Esu nukryžiuotas su Kristumi…“.

Krikščionybės esmė yra sąmoningas savo teisių atsisakymas ir tapsmas Jėzaus Kristaus vergu. Kol to nepadarysiu, nepradėsiu savo šventėjimo kelio. Ar leisime Jam pasiekti save, ar mums labiau rūpi tai, kuo mūsų pačių įsivaizdavimu, galėtume būti?


 Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“