Jo dovanos kaina

Jo dovanos kaina

Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą (1 Petro 3, 18).

Kristus atėjo į žemę dėl vienos priežasties: atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už jus, už mane – už mus visus. Jis pasiaukojo, kad visiems mums sutiektų dar vieną galimybę. Jis būtų padaręs bet ką, kad tai pasiektų. Ir Jis padarė. Jėzus žengė ant kryžiaus, kur begalinė žmogaus neviltis susitiko su nepaliaujama Dievo malone. Ir tą akimirką, kai didi Dievo dovana buvo iki galo įvykdyta, gailestingasis Kristus parodė pasauliui jos kainą.

Jis, Tobulasis, paliko mums savo tobulumą, o mūsų sugedimą prisiėmė sau. Taip buvo pagerbtas Dievo šventumas, o Jo vaikams suteiktas atleidimas.

 

Neįtikėtinas planas

Kai žmogaus rankos vinimis prikalė dieviškas rankas ant kryžiaus, Jėzaus rankas palaikė ne romėnų kareiviai. Jį palaikė Dievo rankos – tos pačios, kurios sukūrė vandenynus ir suteikė kalnams formą. Tai buvo tos pačios rankos, kurios nuspalvino aušrą ir suformavo kiekvieną debesį. Tos pačios, kurios nubrėžė neįtikėtiną planą jums ir man.

Užkopkite į kalvą, vadinamą Golgota. Ateikite prie kryžiaus, kur ranka, patalpinusi jus šioje planetoje, šventu krauju užrašė pažadą: „Dievas veikiau atiduos savo vienintelį Sūnų, nei apleis jus.“

 

Skaudanti Jėzaus širdis

Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens (Mato 9, 36).

Aš to nesuvokiu. Sąžiningai – nesuprantu. Kodėl Jėzus mirė ant kryžiaus? Taip, žinau, esu girdėjęs atsakymus: „Kad būtų įvykdyti Senojo Testamento reikalavimai; kad išsipildytų pranašystės.“ Tie atsakymai teisingi. Tikrai. Bet čia esama kažko daugiau. Kažko, kas susiję su gailestingumu. Kažkokio ilgesio. Kažko labai asmeniško.

Kas tai?

Galbūt Jam skaudėjo širdį dėl visų tų žmonių, kurių vilties netekusios akys žvelgė į tamsų dangų ir kurie, kaip ir Jis pats, šaukė: „Kodėl?“ Galbūt Jam skaudėjo širdį dėl tų, kurie kenčia?

Įsivaizduoju, kaip Jis pasilenkia prie kenčiančiųjų. Įsivaizduoju, kaip jų klausosi. Matau, kaip sudrėksta Jo akys, o vinies perverta ranka nubraukia ašarą. Jis, kuris kadaise taip pat buvo paliktas vienas, supranta.

 

Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“

 

 

Bendrinti: