.jpg)
Ką mes žinome apie Jėzaus Kristaus gimimą? Pasakojimą, kaip tvarte gimė kūdikis, jo pagarbinti atėjo piemenys, kuriems pasirodė angelai, iš toli atvyko išminčiai, įprastai vadinami trimis karaliais, ir atnešė brangių dovanų. Anaiptol ne visi susimąsto, jog nuo to įvykio skaičiuojame mūsų eros metus ir dabar jau du tūkstančiai dvidešimtieji. O apie tai, kas tais laikais vyko Izraelyje, tikrai mažai kas pagalvojame.
Nors daugelis šalies gyventojų puoselėjo dieviškų permainų lūkesčius, tuomet Izraelio žemėje buvo tamsūs laikai. Erodo Didžiojo karaliavimas ėjo į pabaigą. Šis karalius žiauriai elgėsi su savo pavaldiniais ir visur matė pavojų prarasti valdžią. Todėl negailestingai elgėsi su visais, kuriuos nors truputį įtardavo kėsinantis į jo sostą. Jis buvo Romos imperatoriaus statytinis, o visa Izraelio žemė – milžiniškos imperijos provincija. Tai ypač žeidė izraelitų savigarbą, nes jie buvo Aukščiausiojo Dievo tauta. Nuojauta žmonėms kuždėjo, kad turėtų įvykti kažkas ypatingo – turi ateiti senovės pranašų žadėtasis Izraelio karalius, apie kurio atėjimą izraelitai skaitė savo Šventuosiuose Raštuose. Tačiau jų lūkesčiai prasilenkė su tikrove.
Tautos mokytojai senosiose pranašystėse įžvelgė, jog Izraelyje gims Dievo skirtas viso pasaulio valdovas. Tačiau niekas negalėjo net pagalvoti, jog tas ypatingas asmuo gims neturtingoje šeimoje kaip eilinis tautos žmogus. Mes linkę viską vertinti pagal išorę, nesuprasdami, kad didžiausias turtas yra viduje.
Jėzaus gimimas – svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje – beviltiškoje tamsoje sušvitusi dieviška viltis. Kristus pats yra didysis lobis, ir aplinka, kurioje Jis gimė, negali nei sumažinti, nei padidinti Jo vertės. Be Jo nėra nei ateities, nei vilties, nei taikos, nei ramybės, tik vis gilėjanti ir nesibaigianti depresija bei kančia.
Anuomet keli nuolankūs, dievoti žmonės, buvę atviri Kūrėjo šviesai, pažino Jį ir suprato – gimė tikrasis Gelbėtojas, visų žmonių Karalius. Tačiau net tie įžvalgiausieji nesuvokė, kad pats Kūrėjas įsikūnijo ir tapo žmogumi.
Šiandien, liūdėdami, jog karantino sąlygomis negalime tinkamai švęsti Kalėdų, turėtume džiaugtis, kad susidariusios aplinkybės skatina mus kreipti savo žvilgsnius nuo išorės į vidų, ir aiškiau suprasti, jog švenčiame Jėzaus Kristaus, tikrojo žmonijos Valdovo, gimimą. Jis paaukojo ant kryžiaus save už mūsų nuodėmes, kad tuomet, kai teks stoti prieš Jį paskutiniąją dieną, kiekvienas, kuris Juo iš tiesų tikėjo, nepražūtų, bet įeitų į amžinąją Dievo karalystę.
