Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. (1 Petro 2, 21)
Izraelio ir Judo istorija išryškina vieną svarbią tiesą, kuri šiaip jau pastebima visoje žmonijos istorijoje: masės anksčiau ar vėliau tampa tokios, kokie yra jų lyderiai. Kitaip tariant, su kuo sutapsi, tuo pats tapsi. Karaliai arba vadovai tautoje diktuoja moralinius standartus.
Tiesa, Izraelis kartais sukildavo prieš savo lyderius, tačiau tie sukilimai nebūdavo spontaniški. Tauta tiesiog gaudavo naują lyderį ir pasekdavo juo. Esmė ta, kad jiems visąlaik norėjosi turėti lyderį. Kad ir koks pasirodydavo besąs karalius, netrukus jo lyderystei pasiduodavo visas kraštas. Tauta lygiavosi į Dovydą, kai tas garbino Jehovą, į Saliamoną, kai jis statė šventyklą, į Jeroboamą, kai pasidirbino aukso veršį, į Ezekiją, kai tas atstatė šventyklą.
Nelabai pagirtina, kad masės taip lengvai leidžiasi vedamos, bet šįkart nei girsime, nei peiksime jas. Verčiau pakalbėkime apie tiesą, o tiesa ta, kad laimėje ar bėdoje religingieji seka paskui savo lyderius. Geras žmogus gali pakeisti visą moralinį savo tautos veidą, o korumpuotas, pasaulietiškas dvasininkas visą tautą gali įvesti į vergiją. Performuluojant gerai žinomą patarlę, tauta nuo kunigo netoli rieda. Arba koks kunigas, tokia ir tauta. Tokiais paprastais žodžiais galima apibendrinti tiesą, kuri vis pasimato ir pasitvirtina religijos istorijoje.
Dievotos lyderystės nauda tokia didžiulė, o lyderio atsakomybė tokia sunki, kad jokiu būdu negalime leisti sau į tą klausimą pažiūrėti pro pirštus, atsainiai.
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“
_64x64_9de.jpg)
