.jpg)
[...] teisiųjų šaknys nebus išrautos. (Patarlių 12, 3)
Vienas ryškus skirtumas tarp mūsų tėvų tikėjimo, kaip jie jį suprato, ir to paties tikėjimo, kaip jį supranta ir kaip juo gyvena jų vaikai, yra tas, kad tėvams labiau rūpėjo šaknys, kai tuo tarpu šių dienų jų palikuonims kur kas labiau, regis, rūpi vaisiai.
Šiandien rašome tokių žmonių, kaip Šv. Augustinas, M. Liuteris, Dž, Veslis ir panašių, biografijas ir džiaugiamės jų vaisiais, tačiau ignoruojame šaknis, iš kurių tie vaisiai išaugo.
[...] teisiųjų šaknis išlieka, – sakė išminčius Patarlių knygoje. Mūsų tėvai gerai prižiūrėjo medžio šaknis ir kantriai laukė pasirodančių vaisių. O mes vaisių reikalaujame iš karto, nors šaknis dar labai silpna ir neįsitvirtinusi arba jos apskritai nėra. Kaip galima pro pirštus pažiūrėti į faktą, kad šaka, per audrą atskilusi nuo medžio, gal ir žydės kurį laiką, sudarydama įspūdį, kad yra sveika ir vaisinga, bet švelnūs jos žiedeliai veikiai nužydės ir nubyrės, o ir pati šaka ilgainiui nudžius ir mirs? Be šaknies nėra išliekančios gyvybės.
Krikščionybė šiandien didžiąja dalimi primena nulaužtą šaką, kuri mėgina subrandinti vaisių. Tačiau tokios pastangos yra bergždžios, nes prieštarauja gyvenimo dėsniams. Per didelis susirūpinimas išore ir neregimos dvasinio gyvenimo šaknies ignoravimas – tai vis pranašiški ženklai, į kuriuos mažai kas kreipia dėmesio.
A. W. Tozer
