evangelija.lt | Ketvirtos sargybos metas

plg. Mk 6, 45-51b:

Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol Jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, Jis užkopė į kalną melstis. Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą Jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. Šie, pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi Jį regėjo ir išsigando. Bet Jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.

Tamsi naktis. Greit ketvirtos sargybos metas –
kaip man liepei, į kitą krantą valtyje iriuos.
Tarytum aklas, tikslą jau seniai pametęs
esu, – ir tik Tavęs toje tamsioj nakty ilgiuos.

Nepadeda man priešpriešinis vėjas,
nebežinau – pirmyn judu ar atgalios –
grėsmingos bangos jau į valtį liejas –
aš be Tavęs apleistas, vienišas jaučiuos.

Ateiki, Viešpatie, į tą vienatvės šaltį
ateik savo žodžiu: „Nenusimink. Tai aš. Drąsos!“
Ateik ir pasilik apsemtoj mano valty
ir leisk man su Tavim sulaukt aušros.

O Tu likai krante ir vienas ten meldeisi,
neleisdamas pražūti man tamsioj nakty –
nebetikėjau, kad taip greit ateisi,
kad neištartą dar Tu mano maldą išgirsti.

Naktis. Tuoj auš. Jau ketvirtos sargybos metas,
ant kelių Tau padėjęs galvą užmigau.
Nurimo vėjas, o rūkuos jau kitas krantas matos –
ir aš laimingas, kad Tave tą naktį sutikau.