Kodėl sunku priimti Dievo atleidimą?

[...] Aš tavo nuodėmių neatminsiu (Izaijo 43, 25).

Savo žodyje Dievas sako: Aš, Aš – Tas, kuris dėl savęs naikina tavo nusižengimus, aš tavo nuodėmių neatminsiu. Primink man ir stokime drauge prieš teismą! Teisinkis, įrodyk savo nekaltumą! (Izaijo 43, 25–26).

Jei šiandien plaki save, nes manai, kad tavo nuodėmės per didelės Dievo malonei, dar kartą atidžiai perskaityk ankstesnę citatą. Dėl kokios priežasties Dievas sakosi galįs atleisti tavo nuodėmes? Jis sako, kad „dėl savęs“ naikina tavo nusižengimus.

Taigi ką tau reikėtų padaryti? Kodėl mums taip sunku priimti Dievo atleidimą?

1. Nes kai kuriais atvejais jaučiame, kad pjauname tai, ką pasėjome.

2. Nes už panašų elgesį jau esame pasmerkę ką nors kitą.

3. Nes manome, jog Dievui patinka mus „pakankinti“, kad kitąkart nepultume daryti tos pačios nuodėmės.

4. Nes vaikystėje, kai nepaklusdavome tėvams, jie neleisdavo naudotis tam tikromis privilegijomis, kol nepasikeisdavome.

5. Nes manome turį įrodyti esą „verti“ Dievo gailestingumo. Bet kai žmogus atsisako atleisti pats sau, jis tuo nebyliai pareiškia, kad jo nusižengimai tokie dideli, kad nė Dievo malonė negali jų padengti. O čia jau kvepia dar didesne nuodėme – puikybe!

Ir dar pamąstyk: kai tau norisi kabinėtis prie kitų, galbūt tyčia provokuoji juos, kad vėliau galėtum parodyti, koks blogas kitas, o pats pasijustum geriau. Kai nusprendi būti nuolankesnis ir atleisti sau dėl to, kad žinai, jog Dievas jau seniai atleido tavo nusižengimus, tampa kur kas lengviau atleisti kitiems jų klaidas.

DIENOS MALDA

Viešpatie, padėk atleisti sau už praeities klaidas ir nesikelti į puikybę, manant, kad mano nuodėmės ypatingos, pranokstančios net Dievo malonę. Taip pat padėk atleisti tiems, kas prasikalto man.