Krikščionis ir malda

...neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote – savo užgaidoms išleisti, – savo laiške rašo griežtasis apaštalas Jokūbas. Ką jis turi omenyje? Drąsina tikinčiuosius melstis ar kaip tik atgraso?

****

Skaitydami Šventąjį Raštą matome daugybę besimeldžiančių žmonių. Maldos, prašymai ir dėkojimai skamba ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Juos išsako Abraomas ir Jokūbas, Mozė ir Dovydas, Sara ir Ona, Jonas Krikštytojas, Jėzaus motina Marija, pats Jėzus, apaštalai Petras, Paulius, Jonas... Meldžiasi karaliai, teisėjai, kunigai, pranašai. Viešai ir slaptoje. Į Viešpatį kreipiasi ir paprasti vyrai bei moterys. Melsdamiesi jie džiaugiasi ir rauda, dėkoja, o kartais ir priekaištauja Dievui.

Malda neišnyko ir iš sekuliarėjančios visuomenės. Tiesa, su ja susiję nemažai paradoksų – tai ypač akivaizdu perkėlus žvilgsnį iš biblinių laikų į XXI a. Nelaimės, ligos, mirties baimė maldos žodžiais išsilieja net lūpose tų, kurie dar visai neseniai laikė save ateistais ar netikinčiais. Apie maldos, tiesa, nedaug bendro turinčios su bibline malda, galią kalba ezoterinių mokymų skelbėjai, „asmeninio tobulėjimo“ guru ir kiti panašaus plauko mokytojai. Vieni dėsto apie maldą primenančią meditaciją ir tariamą sąmonės nušvitimą. Kiti pabrėžia, kad malda leidžia „vizualizuoti“ ir galiausiai gauti trokštamus dalykus ar būdo savybes. Tiesa, tokiose maldose Dievo vietą dažniausiai užima žmogus. Dar didesnis paradoksas – o gal dėsninga pasekmė? – tai, kad maldos reikšmė menksta ne vieno tikinčiojo gyvenime: ji tampa formali, atsitiktinė, neretai net nesitikint, kad Dievas girdi ar atsako į Jį besikreipiančiam žmogui...

Apie maldą galima kalbėti labai daug ir įvairiausiais aspektais. Šiandien kviečiu pamąstyti apie kelis paprastus, bet svarbius klausimus.

Vienas iš pirmųjų klausimų gali nustebinti. Kodėl apskritai reikia melstis? Juk pats Jėzus Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus 8 eilutėje sako: Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo. Jeigu pats visagalis Dievas žino visus mūsų poreikius, kas trukdo Jam tiesiog atsakyti tinkamiausiu metu ir geriausiu būdu?

Atsakymą šiek tiek sufleruoja Jėzaus ne kartą vartojamas kreipinys: „Tėve mūsų“, „Aba Tėve“, „mano Tėve“. Taip Jėzus pats kreipiasi į Dievą, taip kalbėti ragina ir savo mokinius. Esame mylimi Dievo vaikai – prideda apaštalai Paulius ir Jonas. Taigi sveiki žemiškųjų tėvų ir vaikų santykiai – tolimas krikščionio santykių su Dievu atspindys, kuriame visgi galima įžvelgti tam tikras gaires. Visi esame savo tėvų vaikai, o nemaža dalis ir patys auginame ar auginome vaikus. Taigi iš patirties žinome, jog vaikai neprivalo sakyti tėvams kiekvienos savo reikmės. Net ir nepasakę, jie neliks alkani, nuogi ar sergantys – tėvai patys rūpinasi, kad vaikas būtų pavalgęs, tinkamai apsirengęs, turėtų kitų jam svarbių dalykų. Susirgusį vaiką tėvai gydo. Daugelis su malonumu perka vaikui žaislus, o šiam paaugus – ir visai nežaislinius įrenginius, skirtus pramogauti vienam ar su bendraamžiais. Ir tuo pat metu tėvai laukia, kad vaikai patys išsakytų savo poreikius, prisiimtų daugiau atsakomybės už savo gyvenimą. Kartais vaikai tai daro su pagarba, suprasdami tėvų rūpestį ir atsakomybę už juos. Kartais, o gal ir ne kartais – kaprizingai, primygtinai reikalaudami. Kartais – bandydami išsiderėti vieną ar kitą dalyką geru elgesiu ar darbais... Tėvų meilė dėl to nemažėja. O ypatingai džiugina, kai jaunieji į vyresniuosius kreipiasi ne tik norėdami ką iškaulyti, bet tiesiog dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais ar savo kasdienybe. Gal tikėdamiesi patarimo, gal paguodos, o gal tiesiog todėl, kad bendrauti su tėčiu ar mama gera...

Visi šie dalykai atsako į klausimą – kodėl turėtume melstis. Tėve mūsų – tardami šiuos žodžius glaudžiamės prie Dievo. Pripažįstame Jo visagalybę ir veikimą žmonių gyvenime. Jaučiame dėkingumą ir dėkojame. Apmąstome ne tik savo, bet ir savo artimųjų, bažnyčios, netikinčių padėtį, išsakome rūpestį. Patvirtiname savo tikėjimą, jog Jis mus girdi, mato norus ir tikruosius poreikius, todėl suteikia būtent tai, ko reikia, ir pačiu tinkamiausiu metu. Melsdamiesi pripažįstame Dievo svarbą savo gyvenime, parodome pagarbą Dievui ir pasitikėjimą Juo.

Malda – vaikų bendravimas su dangiškuoju Tėvu. Iš to tarsi savaime kyla kitas klausimas – ar netaps toks bendravimas nuolatiniais prašymais bei skundais? Ar ribotam ir egoistiškam žmogui pavyks tinkamai išsakyti Dievui savo susižavėjimą bei padėką? Trumpai tariant, ar verčiau melstis savais žodžiais, ar laikytis tam tikros maldos formos? Atsakymas į šį klausimą ne toks ir akivaizdus. Evangelijoje pagal Luką skaitome: Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus melstis, vienas iš Jo mokinių paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savo mokinius“ (Lk 1, 11). Taip Jėzus išmokė savuosius maldos „Tėve mūsų“, kuri jau beveik du tūkstančius metų vienija krikščionių bažnyčią, nes yra priimtina praktiškai kiekvienai konfesijai. Gilios ir išmintingos apaštalo Pauliaus maldos jo laiškuose kreipia žvilgsnius nuo žemiškų, materialių dalykų prie tikrosios gerovės savo sielai ir broliams bei seserims Kristuje: Paulius meldžia išminties, meilės, pažinimo, veiksmingo tikėjimo žvelgdamas jau ne į save, bet į Bažnyčią. Psalmyne Dovydas ir kiti psalmininkai žavisi Viešpačiu, šlovina ir atsimena Jo darbus, kuriuos dažnai esame linkę pamiršti. Panašiai Dovydas, Jobas, Jeremijas ir kiti Dievo žmonės išlieja Jo akivaizdoje skausmą dėl nuodėmių, dėl savo pačių ar savo tautos likimo. Ona ir Marija džiūgauja prieš Dievą sulaukusios stebuklo...

Neretai malda, užrašyta Biblijoje arba išsakyta ir vėliau gyvenusių Dievo tarnų, giliai, išmintingai, dievobaimingai padeda išreikšti tai, kas slypi giliai mūsų sieloje, bet įstringa kažkur lūpose. Kita vertus, konkrečius prašymus, nerimą, džiaugsmą ar padėką geriausiai išreiškia nuoširdūs, paprasti, gal net vaikiški žodžiai: „Tėve, man reikia!“, „Tėve, noriu!“, „Tėve, ačiū!“. Juk ir užrašytas maldas Dievo žmonės išsakė konkrečiose situacijose, kalbėdami apie konkrečius dalykus. O kur dar prašymai, užtarimai, padėka ir giedojimas kitomis kalbomis, kurie skamba nemažoje dalyje visuotinės Bažnyčios?

Gilindamiesi į Dievo žodį, studijuodami žymių Dievo žmonių raštus galima atrasti nemažai išmintingo mokymo apie maldą, jos formas ir būdus, taip pat pačių maldų. Visgi, kaip ir kalbant apie daugelį krikščionybės dalykų, vieni krikščionys įžvelgia vienus, kiti – kitus akcentus. Svarbu išlieka viena – kad ir kokia būtų maldos forma, ji neturėtų riboti bendravimo su Dievu, slopinti nuoširdumo, tapti sunkia ir nemalonia prievole. Juk galiausiai, pasak apaštalo Jono, Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską.

O ar malda gali būti netinkama? Ar Dievui galima sakyti viską? Štai Evangelijoje pagal Matą Jėzus dėl maldų kritikuoja fariziejus: Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Ar mes, krikščionys, galime prašyti Dievo to, ko galbūt mums visiškai nereikia? Arba kas neatitinka Dievo valios? Išsakyti netyrus troškimus ar nuodėmingus polinkius? Galbūt prarasime Dievo palankumą ar net susilauksime bausmės...

Visgi pažvelkime – Jėzus barė tautiečius ne už maldos turinį, bet už motyvus. Dievui nepriimtina malda, kuri iš tiesų skirta ne Jam, bet žmonėms. Malda, kuria siekiama pasiaukštinti, pademonstruoti savo dievotumą, iškalbingumą, teologines žinias. Tokias maldas greičiau galima pavadinti asmeniniu ar bendruomenės spektakliu...

O jei prašome Dievo neapgalvotų, nereikalingų, žalingų, nederamų dalykų? Jokūbas primena, kad bendravimas su Dievu nėra pardavimo automatas, į kurį įmetus maldos „valiutą“, iškristų atsakymo „batonėlis“. Prašote, norėdami patenkinti savo užgaidas, – rašo apaštalas, – ir... tiesiog negaunate. Bet nebijokime. Normalus ir sveikai bendraujantis tėvas nepuola segtis diržo tik dėl to, kad sūnus pamėgino iškaulyti žaidimų kompiuterį, kainuojantį panašiai kaip naudotas automobilis. Taip pat ir mylintis bei pasitikintis sūnus nemano, kad ko nors ne to paprašęs prarastų tėvo meilę. O jei dalykai rimtesni ir skaudesni, nei brangi užgaida? Ką jaustų tėvas ar motina, išgirdę, jog nepilnametė dukra laukiasi? Arba kad sūnus yra homoseksualus? Skausmą, nusivylimą, liūdesį... Ir visgi kur kas geriau sužinoti šiuos dalykus ne iš šalies, o iš savo vaiko lūpų. Suprasti, kad vaikas, atverdamas juodžiausius savo gyvenimo ir sielos kampelius gal su baime, o gal ir su pykčiu, visgi pasitiki tėvais tiek, kad į juos kreiptųsi... Tad juo labiau atverkime Dievui savo širdis ir atsiduokime į Jo rankas – Jis neduos akmens vietoj duonos.

Nors protu sunku įsivaizduoti, kad visatos Kūrėjui rūpi mažo žmogaus poreikiai, daugelis turbūt neabejojame, kad Dievas girdi visas maldas. Jis neužsnūsta pogulio ir neišeina atostogų. Neužsirūstina dėl netikslių formuluočių. Visgi kartais atrodo, kad nemaža dalis prašymų ir užtarimų išsisklaido kažkur erdvėje. Gal to priežastis nepakankamas tikėjimas? Juk pats Jėzus yra pasakęs: Ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite (Mk 11, 24). Čia skuba įsiterpti įvairiausio plauko pseudokrikščioniškų mokymų skelbėjai, ragindami „vizualizuoti“, „įtvirtinti“, „ištikėti“. Tačiau taip manydami tarsi sakome, kad atsakymas į maldas priklauso ne nuo Dievo, bet nuo žmogaus. Paneigiame Dievo visagalybę ir užkrauname nepakeliamą kaltės naštą žmogui, nepajėgusiam „ištikėti“ nelaimės valandą, išgelbėti artimojo gyvybės ar sielos. Galbūt Jėzus turėjo omenyje kitokį tikėjimą? Gebėjimą atiduoti savo poreikį Viešpačiui ir neabejoti Jo meile, palankumu ir visagalybe. Tikėti, kad Jis, lyg tas išmintingas žemiškas tėvas, išklauso vaikų pageidavimus, tačiau atsako į tikruosius poreikius. Mūsų palaiminimui, ne prakeikimui. Gerovei, o ne nelaimėms.

Malda – tai ne dievotumo demonstravimas prieš žmones ar prieš Viešpatį. Ji kyla iš žmogaus ryšio su Dievu, Dievo pažinimo ir pasitikėjimo Juo. Kokią vietą Dievas užima kiekvieno iš mūsų gyvenime, kokia dalis širdies Jam pašvęsta? Asmeninis maldos gyvenimas aiškiai tai atskleidžia. Tad nesvarbu, kokiais žodžiais kreipiamės į savo Viešpatį, maldoje glauskimės prie Jo lyg prie mylinčio Tėvo, atmindami, kad Viešpats žvelgia į širdį. Ir dar... Nėra nuodėmių, kurias atvėrę prarastume Dievo malonę, nėra motyvų, kuriuos išsakę netektume Jo palankumo. Kodėl? Nes pas Tėvą galime ateiti ne dėl to, kad kažko nusipelnėme. Dievo vaikais tampama vieninteliu būdu – per tikėjimą Kristumi, Jo auka už kiekvieną iš mūsų. Ir to daugiau nei pakanka.

Galbūt dar niekada asmeniškai nesikreipėte į Dievą? Galbūt galvojate, kad Visagaliui jūsų gyvenimas neįdomus ir nesvarbus? Gal manote, kad esate nevertas ar pernelyg nuodėmingas? Tačiau Šventajame Rašte parašyta: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Savais žodžiais kreipkitės į Kristų, kuris paaukojo už jus savo gyvybę, drąsiai atiduokite savo gyvenimą į mylinčio Tėvo rankas. Jis nenuvils jūsų nei šiame gyvenime, nei amžinybėje.

 

Bendrinti: