Kvietimas

„Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria!“ Jono 7, 37 

Viešpaties Jėzaus kantrybė pasirodė tobula: iki paskutinės šventės dienos Jis maldavo žydus taip, kaip ir šią, paskutinę, metų dieną maldauja mūsų ir laukia, kad galėtų suteikti mums malonę. Tikrai nuostabi Viešpaties kantrybė. Jis metų metais kenčia kai kurių iš mūsų susierzinimą, maištą, priešinimąsi Šventajai Dvasiai. Stebuklų stebuklas, kad mes vis dar malonės žemėje!

Gailestingumas yra išreikštas atvirai – Jėzus šaukė. Šie žodžiai parodo ne tik Jo balso stiprumą, bet ir Jo dvasios švelnumą. Jis maldauja mus susitaikyti. „Meldžiame jūsų, – sako apaštalas, – tarsi pats Dievas prašytų per mus.“ Kokie tai karšti ir jaudinantys žodžiai! Kokia stipri turi būti meilė, kad Jėzus verktų dėl nusidėjėlių ir kaip motina savo vaikus rinktų juos į savo glėbį! Mūsų širdys tikrai atsilieps į tokį šauksmą.

Aprūpinimo suteikta daugiau negu pakanka. Visko duota, ko reikia žmogui, kad numalšintų savo sielos troškulį. Jo sąžinei sutaikinimas atneša ramybę; jo supratimui evangelija suteikia įvairiausių pamokymų; jo širdžiai Jėzaus asmenybė yra gražiausias žavėjimosi objektas; žmogaus esybei Jėzaus tiesa yra tyriausias maistas. Troškulys baisus, bet Jėzus gali jį numalšinti. Nors siela būtų baisiausiai iškankinta, Jėzus gali ją atgaivinti.

Pakvietimas skirtas visiems be išimties: laukiami visi, kas trokšta. Nėra jokių papildomų sąlygų, tik troškulys. Nesvarbu, ar tai turtų, ambicijų, malonumų, pažinimo ar poilsio troškulys, – kviečiami visi jį kenčiantys. Pats savaime troškulys gali būti blogas ir be jokio malonės ženklo, tik nežabota nuodėmė, norinti pasisotinti dar gilesniu geismo troškuliu. Kūrinys ne dėl savo gerumo gauna kvietimą. Viešpats Jėzus atsiunčia jį dovanai, neatsižvelgdamas į asmeninius nuopelnus.

Visiškai akivaizdu, jog čia kalba eina apie asmeninį Dievą. Nusidėjėlis turi ateiti pas Jėzų, ne pulti į darbus, ritualus ar doktrinas, – bet ateiti pas asmeninį Atpirkėją, savo kūnu užkėlusį mūsų nuodėmes ant kryžiaus. Kraujuojantis, mirštantis, prisikeliantis Gelbėtojas yra vienintelė nusidėjėlio vilties žvaigždė. Dėl Dievo meilės, ateik ir gerk, kol saulė nenusileido šią paskutinę metų dieną!
Jokios užuominos apie laukimą ir pasiruošimą. Gėrimas simbolizuoja priėmimą, nereikalaujantį jokio pasiruošimo: gali gerti kvailys, vagis, paleistuvė. Sielos nuodėmingumas taip pat nėra kliūtis tikėti Jėzumi. Mes nenorime trokštantiems paduoti vandens auksiniuose induose, išdabintose taurėse; vargšo burna pasilenks ir gers iš tekančios srovės. Pūslėtos, raupsuotos, netyros lūpos gali paliesti dieviškos meilės srovę; jos neužterš tos srovės, bet bus pačios apvalytos. Jėzus yra vilties šaltinis, Brangusis, išgirsk mylinčio Atpirkėjo balsą, šaukiantį kiekvieną iš mūsų:
„Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria!“

C. H. Spurgeon