Palaiminti, kurie tiki nematę! Jono 20, 29

Užgriuvus dideliems išbandymams normalu jaustis izoliuotam, prislėgtam, bejėgiam. Bet atmink ─  tu ne vienas! Nors atrodytų, kad situacija be vilties, kad nėra jokių prošvaisčių, nepaprastai svarbu tikėti, jog galingas tavo Išvaduotojas visuomet su tavimi (žr. Pakartoto Įstatymo 31, 8).

Tokią situaciją geriausiai iliustruoja mokinių elgesys po Kristaus nukryžiavimo. Nors Jėzus iš anksto įspėjo, kas Jo laukia, jie neįstengė to suvokti. Išvydę mylimą Mokytoją prikaltą prie kryžiaus, jie pasidavė nevilčiai.
Bet po trijų dienų Jis prisikėlė iš numirusių ir ne tik grąžino jiems tikėjimą, bet ir padaugino šimteriopai. Jei būtų atidžiai įsiklausę, laikęsi savo Gelbėtojo pažadų, tas laikas tarp nukryžiavimo ir prisikėlimo būtų buvęs visai kitoks.
Panašiai būna ir su mumis. Iškils tokių sunkumų, kai Dievas nesuteiks atsakymų, o tiktai guos tave žodžiais: „Pasitikėk tuo, ką pasakiau.“ Nepasiduok tamsai, bet stipriai laikykis Jo žodžio. Netrukus savo akimis regėsi, kaip tavo viltys prisikelia.

Viešpatie, dėkoju, kad niekada manęs nepalieki ir neapleidi. Tikiu, kad mano liūdesį Tu paversi džiaugsmo giesmėmis. Amen.

Jo artume... tikėk Jėzaus pergale.