Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami.
Mato 7, 2

Mes smerkiame žmogų už tai, kad jis šįryt suklupo, bet nežinome, kokius smūgius jam teko iškentėti vakar. Smerkiame moterį už šlubčiojimą, bet nematome akmenuko jos bate. Šaipomės iš baimės žmonių akyse, bet nė nenutuokiame, kiek akmenų į juos buvo mesta, kiek strėlių jie išvengė.

Kažkas jums atrodo pernelyg triukšmingas? Gal žmogus bijo, kad šį kartą jo niekas nepaisys. Pernelyg drovus? Gal baiminasi dar kartą suklysti. Kažkas per lėtas? Gal paskutinįkart skubėdamas parkrito. Jūs to nežinote. Šių žmonių teisėju gali būti tik tas, kas matė vakarykščius jo žingsnius.

Mes nieko nežinome ne tik apie jų praeitį, bet taip pat ir apie rytdieną. Argi drįsime vertinti knygą, kol dar neparašyti visi jos skyriai? Ar turime teisę paskelbti nuosprendį paveikslui, kol teptukas dar dailininko rankose? Kaip jūs galite „nurašyti“ sielą, kol Dievo darbas dar nebaigtas?
„Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Fil 1, 6).
 

Mac Lucado „Malonė šiai akimirkai“