.jpg)
Prieš 23 metus patikėjau Kristumi kaip savo Viešpačiu. Pamenu, kaip vieną vakarą svečiuose apsilankė draugė, kuri liudijo, kad įtikėjo Jėzumi kaip gyvenimo Viešpačiu. Tuomet pagalvojau: „Baigta, praradau draugę...“, mat laikraštyje buvau skaičiusi apie daug šurmulio tuomet sukėlusią bažnyčią. Bet man buvo įdomu, kas ją taip įtraukė, todėl nuvažiavau į susirinkimą, kuris tuomet vyko palapinėje. Pamaldoms baigiantis buvo kviečiama melstis atgailos malda – atrodė, kad kažkas kitas už mane pakėlė ranką ir nunešė į priekį, man reikėjo tik nesipriešinti tam, kas vyksta…
Kiek vėliau, po metų, pasijutau blogai – po atliktų tyrimų sužinojau, kad sergu vėžiu. Kadangi anksti pastebėjo – buvo tik antra stadija, – tai po metus trukusio gydymo pavyko pasveikti. Žinoma, gydžiausi visus metus: teko ištverti chemoterapijos, švitinimo procedūras. Bet visą tą laikotarpį mane lydėjo antgamtinė ramybė – per procedūras tiesiog užmigdavau. Dabar taikant chemoterapinį gydymą sergantiesiems reikia tik išgerti tabletes, bet kai gydžiausi aš, vaistus ligoniams lašindavo į veną, tad po kurio laiko venas pradėdavo labai skaudėti, nes sudegindavo. Kai laša vaistai, tu jauti, kur tavo kūnu jie keliauja, nes labai skauda. Palatose dažnai būdavo labai slogi atmosfera, o aš tuo metu... užmigdavau. Sapnuodavau nuostabiausius sapnus – kaip vaikštau po žydinčius sodus, renku gražius raudonus obuolius. Gydytojai skųsdavosi, kad po mano apsilankymo būdavo neįmanoma dirbti, nes visi miegodavo (juokiasi). Tuo metu nesupratau, kodėl taip vyksta, tik po kurio laiko suvokiau, kad Dievas lyg ant sparnų mane nešė per tą laiką.
Būtent tuomet susipažinau su būsimu vyru. Netrukus aš pastojau. Dar buvome nesusituokę... Gydytojai patarė nutraukti nėštumą, nes lauktis vaikelio po vėžio gydymo buvo pavojinga. Jie sakė: „Mirsi tu arba tavo vaikas mirs, o gali būti, kad mirsite ir abu...“ Tikimybė išgyventi buvo labai menka. Su būsimuoju vyru grįžome į namus šokiruoti, įsijungėme televizorių, o tuo metu kaip tik rodė socialinę reklamą: nėščiai moteriai jos įsčiose esantis kūdikis sako: „Nežudyk manęs.“ Kaipmat perjungėme kitą kanalą – įsijungėme „Discovery“, bet ir ten rodė vaikus – kaip vystosi dvynukai (juokiasi). Išjungėme televizorių, nes apsipyliau ašaromis... Norėdama nusiraminti, priėjau prie lango, bet ir pro langą išvydau vaikštančias mamas su vežimėliais... Tuomet supratau, kad jei aš padarysiu abortą, gyvenime nebegalėsiu pažiūrėti į jokį vaiką. Aš to nepadariau... Susituokėme. Tuomet daugelis gydytojų ginekologų atsisakė mane prižiūrėti dėl rizikingo nėštumo, bet, laimei, sutiko viena pensinio amžiaus gydytoja. Galiausiai viskas baigėsi gerai – mums gimė dukrelė, o vėliau ir dar viena. Man tai tikras stebuklas!
Vis dėlto pirmąjį santuokos dešimtmetį nuo Dievo buvau labai atitolusi, nėjau į bažnyčią, nors širdy giliai lyg ir tikėjau Dievu. Tik tai buvau tarsi įdėjusi į tolimą stalčiuką. Kai susituokia vienas tikintis, o kitas netikintis, turbūt taip jau nutinka, kad tikintysis dažnai nutolsta nuo Dievo. Tie pirmieji metai buvo labai sunkūs – kad ištvertume, pasinėrėme į darbus.
1999 metais pasirodė krikščioniškų knygų serija „Palikti“ – romanai pasakoja apie paskutines pasaulio dienas. Skaitant šią seriją atkreipiau dėmesį, kad visi vaikai iki 12 metų buvo paimti pas Dievą, o nuo 12 metų – tik tie, kurie tikėjo Kristų. Tuomet mūsų vyresnėlei kaip tik buvo 12 metų. Susimąsčiau: „Aš pati esu įtikėjusi, o mano vaikas – ne. Juk aš atsakinga už savo vaiką.“ Nusprendžiau grįžti į bažnyčią, bet prasidėjo dar didesni nesutarimai su vyru, barniai dėl bažnyčios, nes nukentėdavo namų ruošos darbai. Kartais aš nusileisdavau ir neidavau į bažnyčią, bet mes vis tiek susipykdavome... Tuomet supratau, kad ne neatlikti darbai kalti, o mūsų priešas, šėtonas, priešinasi, ir apsisprendžiau lankyti visas bažnyčios pamaldas. Dukrai taip pat buvo sunku, nes bažnyčioje ji nenorėjo būti su bendraamžiais, tad per pamokslus sėdėdavo su manimi. Bet vėliau pavyko ją įkalbinti prisijungti prie paauglių grupelės, kur susirado draugų. Iki šiol tai jos geriausi draugai.
Mūsų santykiai su vyru buvo labai įtempti. Savo viduje supratau, kad jei nuo vyro neatsiskirsiu, aš tiesiog mirsiu... Vieną dieną vyrui pasakiau, kad, jei niekas nesikeis, po pusės metų su vaikais išsikraustysiu pas mamą. Iš namų buvau išsikrausčiusi du kartus. Po pirmojo išsikraustymo vyras, matyt, daug ką permąstė ir tuomet, prieš ketverius metus, meldėsi atgailos malda. Bet po kurio laiko mūsų santykiai dar labiau pablogėjo, tad išsikrausčiau galutinai. Prieš dvejus metus ėmiau galvoti oficialiai išsiskirti. Tačiau netikėtai tą vasarą mane pakvietė dalyvauti menininkų plenere Latvijoje. Nors nesu dailininkė, bet labai norėjau ten vykti. Prisiminiau, jog kai prieš dešimt metų laukiausi Raselės, lankiau akvarelės pamokas, tad nuo to laiko buvo likę teptukai, popierius... Tuomet dar nežinojau, kad ši stovykla visiškai pakeis mano gyvenimą.
Prieš tą stovyklą buvau tokios būsenos, kad kai žmonės klausdavo, ar gali man kuo padėti, pagalbos atsisakydavau, nes nebeturėjau jėgų jos priimti... Be to, netikėjau, kad gali kas nors pasikeisti. Man atrodė, kad jau viską, ką tik galėjau, padariau... Tiesiog norėjau nutraukti santykius su vyru, ir viskas. Tą pavasarį dažnai lankydavo depresyvios mintys – kiekvieną rytą prisiversdavau atsikelti, eiti į darbą, dirbti. Tai iš tiesų buvo labai sunkus metas. Tad važiavau į stovyklą norėdama truputį pailsėti, pagalvoti, o grįžus planavau išsiskirti su vyru.
Stovykloje rytais vyko Biblijos studijos, įvairūs kūrybiniai užsiėmimai, daug piešdavome. Paskutinę dieną „Bridge Builders International“ organizacijos vadovas Čarlzas Kelis (Charles Kelly) paklausė, ko mes norėtume – Biblijos studijų ar liudijimų. Paprašėme liudijimų. Mane labai sujaudino pastoriaus pasakojimas apie savo dukrą. Jis sugrojo kūrinį, sukurtą dukrai, - nors jų šeimos situacija tuo metu, kai buvo sukurtas šis kūrinys, buvo be galo sunki, tačiau tame kūrinyje nebuvo nė vieno liūdno akordo! Vos pradėjus skambėti šiam kūriniui, mano vidus ėmė šaukti: „Man reikia pagalbos!“ Ėmiau pasisriūbaudama verkti – visa laimė, kad verkiau ne aš viena (šypsosi). Baigus pastoriui liudyti, prie manęs priėjo viena nepažįstama dailininkė ir pasisiūlė už mane pasimelsti. Aš savo viduje vėl užsidariau, bandydama išsisukti: „Oi, ne, neturiu laiko, man nereikia jokios pagalbos… Draugė laukia, mes skubame.“ Tačiau ji manęs nepaliko: „Aš labai trumpai už tave pasimelsiu.“ Sutikau. Po kelių minučių maldos ji ištarė: „Nežinau, ką tai reiškia, bet matau uždarytas duris. Jei jų neatidarysi, negalėsi eiti toliau.“ Aš supratau, kad tos uždarytos durys – tai didžiulis mano pyktis ant vyro.
Visuomet galvojau, kad esu labai gera, nepykstu, o jei ir pykstu, tai moku savo pyktį suvaldyti, atitinkamai išreikšti – nedaužau lėkščių kaip kiti... Ir staiga suvokiau, kad man būtina išlieti tą many susikaupusį pyktį. Nubėgau pas draugę ir paprašiau mane nuvežti prie jūros. Jūros paplūdimys buvo akmenuotas, tad nulėkusi prie tų akmenų ėmiau laidyti juos į jūrą, garsiai išrėkdama visą pyktį. Pradžioje ėmiau didelius akmenis – kokius tik galėjau pakelti, ir mėčiau, mėčiau, mėčiau… Kuo ilgėliau mėčiau, tuo labiau norėjosi imti vis mažesnius akmenukus. O vieną akimirką supratau: viskas – nebenoriu mėtyti akmenų. Atsisėdau prie jūros ir iš gražių baltų akmenukų kažką sudėliojau.
Po stovyklos manęs pasiimti atvažiavo vyras su dukromis. Supratau, kad turiu jo atsiprašyti, jog taip ilgai pykau (susigraudina). Kai jo atsiprašiau, kai dužau aš, dužo ir jis. Aiškiai supratau, kad jei nori, kad kitas pasikeistų, pirmiausia turi pasikeisti pats. Tai mane labai pakeitė.
Šiandien matau, kaip Dievas keičia mus abu – daro mus nuolaidesnius, atviresnius, pakantesnius. Man dabar lengviau priimti vyrą, kai jis manęs nesupranta. Suvokiau, kad kartais aš ir pati savęs nesuprantu…
Po tos stovyklos ir toliau piešiu. Be to, mėgstu ir kitokią kūrybą. Namie turiu visą rankdarbiams skirtą spintą – ten priemonės siuvinėjimui, mezgimui, nėrimui, muilų gamybai, šiaudinių sodų gamybai, lėlių kūrimui, karoliai auskarų vėrimui ir kt. Kūryba mane atgaivina.
Pastoriaus Č. Kelio liudijimas pakeitė mano gyvenimą. Kai šią vasarą antrą kartą važiavau į tą pačią stovyklą, norėjau visus padrąsinti liudyti, nes tai svarbu, ir padėkoti dailininkei, kuri išdrįso už mane pasimelsti. Vėliau ji man pasakojo: „Tąkart pajutau, kad reikia už tave melstis. Esu gana baili, tad net kelis kartus Dievo perklausiau, ar tikrai reikia. Bet kai Dievas pasakė: „Tikrai reikia“, sutikau.“
Tad ir mes išdrįskime, dalinkimės savo liudijimu.
Man liudijimas – kaip į vandenį įmestas akmuo, nuo kurio pasklinda ratilai. Jie kažką pasiekė, sujudino…
Parengė Sonata Aleksandravičienė
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis
